„Baltaragio malūnas“– viena iš gražiausių folkloro stilizacijų ne tik K. Borutos (1905–1965) kūryboje, bet ir visoje lietuvių literatūroje. Subtiliai panaudojęs sakmės apie velniui pažadėtos nuotakos motyvus, autorius sukuria poetišką meilės dramą; visa apysaka persunkta tautosakos dvasios, liaudiško humoro – čia gaivališko, čia labai švelnaus jausmo.
Natūraliu modeliu rašytojui tapo gimtosios Suvalkijos pelkės, kaimo vaizdai. Juk Paudruvės kraštas – tai ir Dovinė (dar nenumelioruota su savo pelkėmis ir žalčiais), įtekanti į Šešupę, ir gimtasis Kulokų kaimas, ir Netičkampis, ir Daukšiai, ir Liudvinavas, ir Žaltytis, ir Amalvas.
Turėdamas puikų išsilavinimą, K. Boruta mąstė apie lietuvių literatūros, galbūt net valstybės idėjinius akcentus, siekė sukurti savo laikų herojų. Kas buvo herojus, tarkim, Adomui Mickevičiui? Bajoras, kunigaikštis. Vincui Kudirkai – vidutinis valstietis, vėliau su išmokslintais savo vaikais sukūręs tautinę valstybę. Savo ruožtu K. Boruta bandė sukurti lietuviško berno kultą. Bernas – stiprus ir linksmas, vėjavaikis jaunikis, išėjęs į laukus ieškoti pavogtų žirgų. Kas iš šio sumanymo galėjo išeiti – lietuviškas kaubojus, mušeika, mergišius? Kairieji literatai (K. Korsakas) norėjo ideologizuoti aukštinamo berno sampratą – tai miesto proletaras ir išnaudojamas kaimo samdinys. Bet K. Boruta šiai idėjai nepritarė.
„Baltaragio malūne“ryški ir parsidavimo, išdavystės tema. Ir nenuostabu: ji neduoda ramybės menininkams ir filosofams nuo pat biblinių laikų. … Judas išdavė Jėzų, šv. Petras išsižadėjo Jėzaus tris kartus, Gėtės Faustas iš velnio nusipirko jaunystę ir grožį, o senas malūnininkas Baltrus Baltaragis pažadėjo dukterį Pinčukui tik už tai, kad tas jam suktų malūną be vėjo. Už turtingesnį, lengvesnį gyvenimą jis pažadėjo patį brangiausią, ką turėjo.
Matyt, jautriam ir maištingam menininkui ši tema nedavė ramybės. Prisiminkime, kokiu laikmečiu gyveno rašytojas. Lietuva – nedidelė valstybėlė, o šalia kaimynai (Hitlerio valdoma Vokietija, Stalino – Tarybų Sąjunga) su savo įtakomis ir užmačiomis.
Apie K. Borutos sunkią materialinę būklę, bendradarbiavimą su kairuolišku „Trečiuoju frontu“randame nemažai medžiagos jo tuometinio kaimyno ir literato A. Venclovos prisiminimų romane „Jaunystės atradimas“. Daug atvirumo ir vos ne dokumentinės medžiagos.
Paminėsiu tik keletą eilučių, K. Korsako rašytų A. Venclovai: „Su Kaziu reikalai iš tikrųjų blogi. Bet reikia jo kaip nors nebekiršinti, kad jis nepamestų mūsų. Jis – stambi jėga, ir gaila būtų jo netekti…“„Kazys viename laiške pasisakė prieš vokiečių poetą komunistą Johanesą R. Becherį, kuris, anot Kazio, „visą literatūrą užsimanė partiniu kromeliu paversti… Rašytojui reikia būti kairiam bet ir nepriklausomam.“„Tačiau šitokie nusistatymai susilaukė vis mažesnio mūsų pritarimo, o vėliau pasirodė visiškai nepriimtini“, – priduria A. Venclova. Be to, jis prisimena, kaip į „Trečiojo fronto“redakciją, kambarėlį, „kartais užeidavo Aleksandras Gudaitis-Guzevičius padirbėti rašomąja mašinėle. Jis rašydavo rankas apsimovęs pirštinėmis, kad neliktų pirštų atspaudų – reikėjo saugotis Lietuvos žvalgybos“(vėliau, jau tarybinėje Lietuvoje, rašytojas A. Gudaitis-Guzevičius pats tapo NKVD direktoriumi).
Nors ir bendradarbiavo su „Trečiuoju frontu“, kurį Marijampolės katalikiškas laikraštis „Šaltinis“ apkaltino gaunat pinigų iš TSRS ir parsidavus bolševikams, Kazys Boruta, kaip kiti jo kairieji kolegos, nedalyvavo iškilmėse Maskvoje Lietuvą priimant į „brolių ir sesių šeimą“. Rašytojas kažkaip „šlubavo“, nežengė koja kojon kartu su „liaudimi“. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, nepasitraukė į Rusijos gilumą. Liko vokiečių okupuotoje teritorijoje, o tai, sovietinių valdininkų požiūriu, buvo laikoma didele nuodėme. Ar ne jaunystės kairumas ir dalyvavimas „Trečiajame fronte“pokariu jam padėjo išsaugoti gyvybę? Nebuvo sušaudytas NKVD rūsiuose, už maištingas mintis kartais atsipirkdavo pasisėdėjimu švelnesniuose kalėjimuose. Tačiau kažkaip šis žmogus sugebėjo išsaugoti savo, kaip menininko, laisvę, sakydamas: „negaliu apie tai rašyti, nes mano plunksna žliumbia“.
Net atsargusis V. Mykolaitis-Putinas nedrįsdavo atsisakyti proginio eilėraščio; užsakytojui jis tardavo: „tu pats parašyk, o aš pasirašysiu“. Bet ką čia daug kalbėsi apie Baltaragio parsidavimą velniui ar kai kurių anuometinių rašytojų idėjinį angažuotumą, prisitaikymą, kai ir šiandien daug ką valdo pinigas ir už pinigą galima daug ką nupirkti. Ir nuperkama.
„Baltaragio malūną“K. Boruta parašė hitlerinės okupacijos metais Vilniuje, būdamas 35-erių. Kaip pats prisimena, „dievulėliau tu mano, vieną sakinį namie, antrą – kur nors universitete ar mokslų akademijos užkampyje, trečią – kur kavinėje ar net gatve einant.“Tuo laikotarpiu jis ir nusifotografavo pas žymų Vilniaus fotografą Janą Bulhaką fotoatelje Ožeškienės g. 3.
Įdomu pažymėti ir pasidžiaugti, kad ankstesniais laikais menininkai fotografavosi pas žymius to meto profesijos meistrus – menininkus. Antai M. K. Čiurlionis fotografvosi pas S. Flerį. J. Žemaitė – pas A. Jurašaitį. Toks tokį surasdavo pagal uoslę, jutimą,o gal rekomendacijas.
Šis rašytojo kūrinys tapo labai populiarus: buvo sukurtas vaidybinis filmas „Velnio nuotaka“, pastatytas baletas, pirmoji roko opera. Gal šią meilės ir išdavystės temą galima vaizduoti ir fotografijoje? „Kodėl gi ne“, – pajuokavome su Algimantu Mockumi, vienu iš „Velnio nuotakos“kūrėjų, kino operatoriumi ir fotografu, ilgamečiu „Vyzdžio“bendradarbiu. A. Mockus prisiminė: tada, 1974-aisiais, filmuoti buvo pasirinkta vaizdinga vieta prie Strėvos, Trakų rajone. Pastatytas malūno maketas. Filmą kūrė geriausios to meto kūrybinės pajėgos: scenarijaus autoriai, režisūra, operatoriai, aktoriai. Buvo naudojama brangi Kodakkino juosta. Taupoma, nes biudžetas ribotas, filmuojamas tik vienas dublis (Holivude daroma ir 10–15 dublių), ir tai reikalavo maksimalaus visos kūrybinės grupės meistriškumo ir susikaupimo. Beje, kai kurie siužetai buvo filmuojami Šiaurės Kaukaze. Algimantas Mockus, filmavęs miuziklą, kartu fiksavo kadrus ir fotoaparatu.
Valentinas Juraitis
( Iš kino titrų:miuziklas „Velnio nuotaka“1974m. Scenarijus S. Gedos, A. Žebriūno,muzika V.Ganelino. Režisierius A. Žebiūnas, kino operatorius A. Mockus).
Kinooperatorius, fotografas Algimantas Mockus 1974 m.
Algimantas Mockus. Filmuojant ,,Velnio nuotaką”. 1974
Algimantas Mockus. Vaiva Mainelytė. 1974
Algimantas Mockus. ,,Velnio nuotakos” scena
Algimantas Mockus. ,,Velnio nuotakos” scena. 1974 m.
