Aleksandras Ostašenkovas: KITAS KRANTAS

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Žiūriu pro langą, matau miestą. Iš kaminų vinguriuoja dūmelis, ištirpstantis rūke. Vos linguoja belapiai medžiai. Ankstyvas pavasaris. Horizonto linijos nematyti. Kažkur apačioje eina žmonės, važiuoja mašinos. Aš jų nematau – užstoja lango rėmas – tik girdžiu ūžesį, balsus. O virš visko – pilkas dangus. Dar kiek taip pabūsiu…

Virpanti siela, slėpdamasi nuo kasdienybės pakeitė mąstymą ir pojūčių receptorius. Sielos analizė pasidarė vienintelė ir tikra egzistencijos prasmė, o kūryba, kaip to proceso antropologija – vieninteliu ir tikru objektu, vertu kančių ir paties gyvenimo.

Pragyventa ir išgyventa epocha, perleista per emocinę prigimtį ir patirtį, virsta žmogaus būsena, kaip reakcija į subjektyvias tiesas. Tai – meditatyvus kalbėjimas apie žmogų, jo unikalumą ir nepakartojamumą,  apgyvendintas egzistenciniame blyksnyje. Suvoki tą dovaną, kaip išskirtinumą, galimybę mąstyti, jausti, liūdėti, džiaugtis Gyvybės unikalumu, stebėti ir stebėtis Paslaptimi, priartėti ir nutolti nuo jos įminimo. Tik girdintis ir analizuojantis Tylą jaučia ir patiria visą gyvenimo įvairovę.

„Kitas krantas“ – metafora, ženklas, gyvybės, kaip reiškinio laike, žmogiškosios patirties ir sielos išklotinė. Tai suaugusi su tavimi būsena, tam tikras etapas tavyje ir laike, atspaudas, kurio negalėsi panaikinti. Ta būsena skausmingai sava, kaip dvasinis skausmas, stiprėjantis rudeniui atėjus. Gyvenimas žavus tuo, kad sielą skauda. Jautrus žmogus atveria Duris giminingai sielai. Dešimtmečius meditavusi ir kryptingai klaidžiojusi būties labirintais, ji stebėjimo ir analizės objektu pasirinko savo portretą. Dėkingas jai, kad kritiniuose gyvenimo vingiuose ji nepaliko manęs ir leido praskleisti Didžiosios Paslapties šydą fotografijos kalba. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik Kitas Krantas, keliaujantis laiku, niekada nepriartėja. Tiesiasi begalybėn, Amžinybės link.

Autorius

Biografija

Aleksandras Ostašenkovas g. 1951 liepos 7 Šiauliuose. Vidurinę mokyklą baigė 1969, 1970 – 1972 tarnavo tarybinėje armijoje. 1977 baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas), Filologijos fakultetą. Dar mokykloje susidomėjo fotografija, kinu. Pirmoji fotografija spaudoje pasirodė 1972. Sukūrė 6 vaidybinius ir 7  dokumentinius kino filmus (1968 – 1976). Respublikiniame kino filmų festivalyje Vilniuje (1975) vaidybinis filmas Lapams krintant buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, o Baltijos respublikų kino festivalyje Kaune (1976) – žiūrovų simpatijų prizu. Fotografijos parodose dalyvauja nuo 1973. Surengė 92 autorines parodas Lietuvoje ir užsienyje, daugiau kaip 170 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 70 apdovanojimų. Įvairių fotografijos konkursų laureatas, parodų organizatorius, žiuri narys, seminarų dalyvis. Kūryba pristatyta interneto tinklalapiuose, įvairiose  knygose, fotografijų albumuose, laikraščiuose, žurnaluose Lietuvoje ir užsienyje. Minties leidykla išleido knygas Šiauliai. Mažasis vadovas. (Kartu su S. Bulzgiu, 1985), Pakruojo rajonas. (Kartu su G. Šliažu, 1986), Šiaulių rajonas. (Kartu su S. Bulzgiu, 1988). Išleido autorinius fotografijų albumus Kryžių kalnas (1993), Kitas krantas (2005), Šiauliai (2006), Mano miestas(2006), Mirties sodas (2008),  Mano Šiauliai (2011), Būsenos (2016), sudarė ir išleido brolio dailininko kūrybos albumą-monografiją Viktoras Ostašenkovas: Buvau. Esu. Būsiu … (2013), kelis personalinių parodų katalogus. Nuo 1979 iki 2003 dirbo Šiaulių miesto laikraščio redakcijoje fotokorespondentu. (Raudonoji vėliava. 1979-1988, Šiaulių naujienos. 1988-2003). Šiuo metu laisvas menininkas.

          Svarbiausi darbai: fotografijų ciklai Prisiminimai (1969–2002); Kapinės, kuriose dažnai lankausi (1969–); Portretai(1973–); Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai (1976–1989); Saulės miestas (1979–1987); Prie jūros (1977–1988); Tas mažas didelis pasaulis (1994); Izraelis. Kelionės užrašai (1997); Kitas krantas (1976–2004); Mano miestas (2000–2011);Mirties sodas (2002–2008); Būsenos (1981–2016); Neįvardyto laiko portretas (1968–); Atminties vieškeliai (1970–2013);Kelias į atmintį (2013–);

Fotografijos saugomos: Lietuvos fotomenininkų sąjungoje (Vilnius), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilnius), Lietuvos dailės muziejuje (Vilnius), Fotografijos muziejuje (Šiauliai), Dramos teatre (Šiauliai), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilnius), Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) būstinėje Lozanoje (Šveicarija) ir privačiose kolekcijose.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys  nuo 1982. Nuo 1999 Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys. 1999 suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2004 apdovanotas Šiaulių miesto Metų fotografo premija, 2008, 2014 – Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. 2004 – 2005, 2014, 2018 paskirta Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos valstybinė stipendija, 2005 suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas. 2009 už surengtas parodas Lietuvoje ir užsienyje, profesinį meistriškumą ir kūrybiškumą populiarinant Lietuvos fotografijos meno tradicijas, apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu Už nuopelnus Šiaulių apskričiai, 2013 Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2018 Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui apdovanotas Lietuvos Kultūros ministerijos Garbės  ženklu Nešk savo šviesą ir tikėk, 2019 apdovanotas Neringos savivaldybės Mero kultūros ir meno premija.

Aleksandras Ostašenkovas.Paminėjimas, 2 2001.

Mano miesto ruduo,1 2004

Mirties sodas 2003

Mirties sodas 2004

Mirties sodas 2008.

Sekmadienis miesto centre 2005

Mane užauginusi moteris,3 2002.

Diena jau praėjo 1989.

Aleksandras Ostašenkovas.lgai galvojau apie Ją 2003.

Panašūs straipsniai