Aleksandras Macijauskas: ŠIURKŠČIAI ŠVELNUS PASAULIS

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Gimė 1938 m. Kaune, kur gyvena ir dabar. Fotografuoti pradėjo dar šeštame dešimtmetyje.

Nuo 1973 m. savo gyvenimą susiejo su Lietuvos Fotomenininkų sąjunga (dirbo LMS atsakinguoju sekretoriumi Vilniuje ir Kaune, meno tarybos pirmininku, Kauno skyriaus pirmininku).

1978 m. jam suteiktas Tarptautinės fotomenininkų federacijos fotomenininko vardas, 1994 m. – tos pačios federacijos nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas.

1995 m. už fotografijų ciklus “Kaimo turgūs” (1969-1987), “Veterinarijos klinikose” (1977-1994), “Atmintis” (1980-) Aleksandrui Macijauskui paskirta Lietuvos nacionalinė premija.

Pirmiausia, kas patraukia visų – ir kritikų, ir žiūrovų -dėmesį Aleksandro Macijausko fotografijose – tai temos ir jų perteikimo būdai. Turgūs, veterinarijos klinikos, laidotuvės nėra labai linksmos, šventiškai nuteikiančios vietos. Tai greičiau kovos už būvį poligonai, kuriuose ryškiausiai, atviriausia forma ir be pagražinimų pulsuoja gyvenimas. Eiti ir fiksuoti tokias vietas Aleksandrą verčia jo prigimtis ir charakteris -kiek skeptiškas, neramus, choleriškas. Žiūri jis į gyvenimą labai realistiškai, net natūralistiškai, taãiau tuo nespekuliuoja, nesuvulgarina ir neidealizuoja to, ką daro. Eina ten, kur traukia, fotografuoja tai, kas domina. O domina jį, toli gražu, ne gyvenimo “žiedeliai”. Susidaro įspdis, kad jis, tarsi šiuolaikinių miestiečių vaikas, prikaišiojantis tėvams, kodėl šie neturi kaimo ar bent sodo, viduje serga “natūralinio ūkio” liga. Todòl ten, kur kitas su pasidygėjimu nusisukti arba, atvirkščiai, imtų sentimentaliai idealizuoti, Aleksandras paprasčiausiai žiūri, studijuoja ir fiksuoja. Neturėdamas prigimtinio vulgarumo, skepsio ar kitokio “nešvarumo”, jis instinktyviai suvokia, kas situacijoje, reiškinyje yra esmingiausia. Būtent todòl jo “drastiškos” temos (ar tai būtų klinikos, laidotuvės ar “pagyvenę” aktai) išlieka skaidrios, patrauklios ir tam tikru požiūriu konceptualios.

Ankstyvųjų serijų (“Veterinarijos klinikose” ir “Kaimo turgūs”) “konceptualizacija”, galima sakyti, jau įvyko -išleisti albumai, kuriuose sujungiamas verbalinis ir vizualinis mąstymas, t.y. autoriaus žodis papildo vaizdą. Pirmas įspūdis gana netikėtas: gyvenimo syvų prisodrintos nuotraukos ir mokykliškai nuoširdūs, net poetiški tekstai. Toks derinys, be abejo, nòra atsitiktinis. Tiek “Kaimo turgūs”, tiek “Veterinarijos klinikose” buvo spontaniškas autoriaus veržimasis į natūrą -traukė veido faktūros, erdvės plastika, objektų formos ir panašūs dalykai, kuriuose galima uÏãiuopti gyvenimo materijà ir pulsà, derant∞ prie choleri‰ko, kartais ekscentri‰ko charakterio. Vėliau, ruošiant leidinius, atsirado būtinybė apmąstyti savo ir savo darbų praeitį -taip gimė neįmantrios, tačiau nuoširdžios tekstinės reminiscencijos. Susiformavo nauja kokybė, kuri gana atvirai byloja apie būties formos ir turinio paradoksus, kada kartais po žiauriu, net brutaliu išoriniu kiautu slepiasi begalinė gyvenimo tiesų poezija, grindžiama mirties ir gyvenimo, meilės ir humanizmo postulatais.

Net savo vėliausiuose darbuose, kuriuos, regis, užvaldė konceptualus pradas, Aleksandras nenustoja galvojęs apie darbų formà. Ji visuomet lieka svarbi ir aktuali. Reportažas jam yra viskas -gyvenimo būdas, charakteris, veikla, leidžianti nuolat būti dinamiškam, savęs ir aplinkos provokuojantis išbandymas, dialogas su optikos galimybėmis ir minties polėkiu.

Eglė JAŠKŪNIENĖ

„Vyzdys“

Aleksandras. Macijauskas. Demonstracija. 1968
Aleksandras. Macijauskas. Demonstracija. 1. 1968
Aleksandras Macijauskas. Veterinarijos klinikose (53).
Aleksandras Macijauskas. Turgūs. 28
Aleksandras Macijauskas.Turgūs 2.
Aleksandras Macijauskas.Turgūs 3.
Aleksandras Macijauskas. Atmintis
Aleksandras Macijauskas. Be pavadinimo
Aleksandras Macijauskas. Nida. 1999. V. Juraičio fotografija

Panašūs straipsniai