Afrika. Safari Ruošiantis į egzotišką kelionę

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Valdas Augustinas (laisvas fotografas. Ukmergė) – dar būdamas moksleiviu, pradėjo spausdintis ,,Vyzdžio“ žurnale, į redakciją atsiųsdavo Ukmergės šiokiadienių ir apylinkių vaizdų. Ypač pamėgo fotografuoti gamtą. Šiuo metu yra pripažintas  profesionalus gamtos fotografas, sukūręs įsimintinas serijas  apie žvėtis, paukščius. Sezono metu verčiasi ir iš vestuvių fotografvimo.

Lankydamasis Afrikos safaryje, fotografuodamas Tanzanijos ir Kenijos nacionaliniuose parkuose naudojo fotoapaatus ,,Canon” Mark II ir Mark III. O dažniausiai buvo naudojamas teleobjektyvas 200 mm. Kadangi  parkuose žvėrys nebaikštūs, neretai buvo fotografuojama iš arti  specialaus  autobuso  atviru  stogu arba iš džipo. Tačiau situacijų buvio įvairių. Tai matyti fotografijose.

Sunkiausia, sudarinėjant geografinę programą, yra išsirinkti šalį! Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – juk jų beveik trys šimtai pasaulyje. Jei turi lėšų ir laiko – pirmyn. Užtenka aklai bakstelėti pirštu  į pirmą pasitaikiusį tašką pasaulio žemėlapyje ir problema išspręsta! Važiuok ir  fotografuok, filmuok sau viską, ką tik užsigeidei, ir šokinėk iš džiaugsmo!

Nieko panašaus! Pasižiūri ir matai, čia dabar žiema, čia vyksta karas, čia epidemija, žemės drebėjimas, lietingasis sezonas.

O čia būtų galima važiuoti, bet už kiekvieną taškelį teks pakloti nemažiau dviejų tūkstančių dolerių. Tenka atsižvelgti ir į orą, ir į metų laiką, į politinę padėtį ir visokiausias krizes. Žiemą Europoje iš viso sunku filmuoti: šalta, drėgna, šlapia ir paveiksliukas gaunasi siaubingas – blankus kaip sename juodai baltame televizoriuje. Taip pat nelabai norisi pakliūti į rankas   kokiems nors sukilėliams ar partizanams. Be to, lieka ir kuklus noras turėti galimybę pavalgyti kokioje nors pakenčiamoje vietoje be grėsmės sveikatai ir nors retkarčiais išsimaudyti po dušu.

Turistinės agentūros, sudarydamos kelionių maršrutus, nė vienoje šalyje neignoruoja charakteringų tai šaliai dalykų ar jos simbolių, kurių neaplenkia nė vienas keliautojas. Tuo labiau stengiasi  jose rasti ką nors, kas būtų susiję su vietinių gyventojų papročiais. Sakysim,  apie kryžiuočių pilių Sirijoje istoriją. Galima pasidomėti  vienos iš tų pilių tvirtovės sargo gyvenimu. Žmogus pilyje gimė dar tais laikais, kai į jos valdas įėjo kaimas,  užaugo, o kada gyventojus iškeldino ir tvirtovę pavertė muziejumi, pasiliko ir dabar ten dirba sargu. Keliautojui įdomu pabuvoti pas jį svečiuose, pasikalbėti, suprasti, ką jis galvoja apie savo pilį ir savo gyvenimą joje – tai mus domina labiausiai.

Sukurti įdomų pasakojimą apie kelionę galima įvairiai. Galima parašyti scenarijų, remiantis knygose ir internete rasta informacija, o išvykus į kelionę, bandyti bet kokia kaina  nufotografuoti, nufilmuoti viską, apie ką ten rašoma. Galima atvirkščiai: iš viso nieko neplanuoti ir leistis į tikrą kelionę, filmuojant viską, kas tik pasitaikys kelyje.

Pirmuoju atveju  yra didelė tikimybė, kad  atvykus į vietą to, ką planavote rasti, nerasite: šventyklą sugriovė žemės drebėjimas, meistras susirgo arba numirė, šachtą užtvindė vanduo, vienuolynas uždarytas restauracijai, o dar visai neseniai draugiškai nusiteikusi gentis draugauti nebenori ir todėl geriau ten nelįsti. Be to, daugelyje trečiojo pasaulio šalių  egzistuoja tokia sąvoka kaip “manjana”. Tai reiškia, kd jūs galite susitarti su konkrečiais žmonėmis dėl konkrečios datos, dienos, valandos, bet tai visai nereiškia, kad sutartu laiku viskas taip ir įvyks. Laikas įvairiose šalyse teka skirtingai. Ir jeigu pas mus gyvenimo ritmas matuojamas minutėmis, tai ten laiko matas gali būti dienos ir mėnesiai. Į savo šimtą keturiasdešimt pirmąjį kartą užduodamą klausimą “kada gi, pagaliau, kiek galima laukti, velniai rautų!” išgirsite  atsakymą “greit” arba “rytoj”, tai gali reikšti kad  gal  už  dienos,  gal už savaitės, o gal iš viso niekada. Jie neturi kur skubėti, o tai, kad rytoj septintą ryto išskrenda tavo lėktuvas, niekam nerūpi. Visas planas griūna ir tenka skubiai kamšyti atsiradusias skyles. Tavo atostogų, ar komadiruotės laikas turi pradžią ir pabaigą. Čia neišvengiami tenka    atsižvelgti į  daugybę faktorių ir numatyti visko beveik neįmanoma.

Antruoju atveju darbo procesas virsta bergždžiais ieškojimais, tokiais kaip “ ką čia tokio pamačius, nufotografavus, kur čia nusigavus”. Galiausiai pamatai, kad tinkamos rodyti medžiagos kiekis toks menkas, kad įdėtos lėšos visiškai nepasiteisina. Galima ištisas savaites klaidžioti po džiungles ir  nepamatyti nieko! Pasirinkus tokį variant, tenka sugaišti daug laiko ir išleisti daug lėšų, kurių ir taip visada trūksta. Nors, nesiginčysiu, malonu keletą dienų praleisti sėdint ant jūros kranto tik tam, kad  nufotografuotum, nufilmuotum vieną vienintelį kadrą ir laukti, kol saulė ir debesys pavirs tuo, ko tau  reikia, arba kol virš nudžiūvusių medžių praplasnos pelėda. Niekada nepamiršiu mūsų pokalbio su viena anglų kilmės vietine Kenijos gyventoja. Kai jai papasakojome, kad norime paruošti pasakojimą apie jų nuostabiąją šalį, tai ji tik mandagiai pasiteiravo, kiek mėnesių mes jau esame Afrikoje. Pasakyti jai, kad kelionė retai trunka ilgiau kaip dvi savaites, buvo kažkaip net nepatogu.

Tai du kraštutinumai, iš kurių kiekvienas, nors abiem atvejais privalumai ir trūkumai akivaizdūs, turi savo šalininkų. Tačiau savo darbe verta mėginti suderinti abu variantus, išnaudoti kiekvieno iš jų privalumus ir stengtis išvengti trūkumų. Be abejo, verta susidaryti  tikslų maršruto planą, kuris surašomas namuose iš anksto, dar likus daug laiko iki kelionės. Reikėtų  tiksliai žinoti, kur ir kiek laiko turime praleisti. Be to, mes numatome svarbiausias temas, pagal kurias planuojama rinkti medžiagą toje ar kitoje vietoje, pro kurias praeiti neįmanoma.

Bet lieka ir laisvo laiko, kad galėtume be jokio tikslo pasibastyti po miestą, pabendrauti su žmonėmis, pabandyti atrasti ką nors netikėta. Būtent dėl to keliaudami po kokią nors šalį iš taško į tašką mes važiuojame mašinomis, o ne skrendame lėktuvais. Galbūt tai šiek tiek vargina, atima daugiau laiko, tačiau tik taip galima pažinti šalį ir jos gyventojus. Keliaujant galima pamatyti daug įdomių dalykų, apie kuriuos nieko nerasi jokiame kelionės vadove, todėl kad tai negali sudominti nė vieno normalaus turisto. Kartais atsitinka taip, kad kai kurie dalykai į kadrą  pakliūna atsiktiktinai, tačiau  jie tiksliai charakterizuoja vienokius ar kitokius papročius. Pavyzdžiui, Nepale į kadrą pateko žmogus, kuriam viduryje gatvės išsiliejo bidonas su grietine. Kad jūs būtumėt matę su kokia meile jis rieškučiomis sėmė ją nuo asfalto ir pylė atgal!

V.Augustinas.Viešbutis Tanzanijoje

Kuboje negavus oficialaus leidimo, pritarimo programai ir maršrutui iš visų įmanomų ir neįmanomų įsivaizduoti institucijų, pradedant Spaudos ministerija ir baigiant Gynybos ar Žemės ūkio ministerija, be žurnalistinės akreditacijos ir krūvos pačių įvairiausių popierių filmuoti neįmanoma. Savo filmavimo plane, kuris buvo patvirtintas, mes priskaičiavome net šešiolika įvairiausių ministerijų ir spectarnybų herbinių antspaudų. Ir ką? Manote, tai suteikė galimybę ramiai dirbti šalyje? Gerai būtų! Per dvi dienas, praleistas Santjago de Kuba rajone mūsų filmavimo grupė buvo areštuota tris kartus. Pirmą kartą mus kažkodėl  nuvedė į kovos su prostitucija skyrių, nors ir operatorius, ir korespondentas buvo vyrai ir elgėsi visiškai padoriai. Antras kartas, kai mus apklausė kiekvieną atskirai vietos milicija, kur ir korespondentas, ir operatorius išbuvo visą dieną, visiškai rimtai bandydami įrodyti, kad jie nėra į salą pasiųsti Amerikos šnipai, jau nepriminė vaikų žaidimo. Na, o trečiasis kartas buvo tikrai juokingas: areštavo tiesiog kavos plantacijoje. Atvažiavom, o ten kartu su valstiečiais dirba ir uniformuoti žmonės… Kaip paaiškėjo, Kubos armijos eiliniai… Pas juos tai tokia karinė – darbinė prievolė. Nepraėjus nė trims minutėms iš tankumynų išnėrė ir patys vadai su uaziku ir nepraleisdami nė menkiausios smulkmenos išaiškino, kad jeigu plantacijoje dirba kariškiai, tai čia jau nebe taikus valstiečių laukas, o karinio dalinio teritorija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis mums, ir būtent kaip šnipams. Nepadėjo jokie popieriai su apvaliu Gynybos ministerijos antspaudu. “Tai jie ten, Havanoje, tegu sau peckioja popierių! – rėkė karininkai. – O čia – malonėkite būti areštuoti. Mūsų štabas išsiaiškins, kas jūs tokie“.

Neverta labai tikėti tuo, kas skelbiama  vietiniuose turizmo vadovuose

Besiruošiant į kelionę, neverta labai tikėti tuo, kas rašoma knygose, žurnaluose, kelionių vadovuose ar internete. Ten viskas smarkiai pagražinta. Būtinai viską reikia dalinti iš dešimties. Kad paskui netektų be reikalo nusivilti. Pavyzdžiui, skaitai  kelionių vadovą, skirtą Malaizijai. Tai ten jau tiek visko prirašyta apie Gyvačių šventovę saloje Pinant. Ir šventykla, ir paslaptinga prietema, ir protingos, bet mirtinai nuodingos kobros, ir vienuoliai, valdantys jas mintimis –  gražumėlis! O atvažiuoji ir randi vieną pusgyvę gyvatę, kuri  apimta siaubo pasislėpė ir tūno narvo kampe, pastatytame prieš altorių, ir porą neveiksnių vienuolių. Arba  Šokinėjančių Katinų šventykla Mjanme – maždaug tas pats. Jiems svarbiausia – tinkamas piaras. Kulto tarnai iš to uždirba nemažus pinigus.  Kartą valdytojui atėjo į galvą gudri mintis išmokyti vietinį katiną šokinėti per lanką – kad gautų pavalgyti. O kas jam belieka, šventovė stovi mažoje saloje – juk dvėsti iš bado nesinori. Todėl jis dabar ir šokinėja kaip prisuktas. Masuotei atvarė dar ir kitus. Suteikė tinkamą pavadinimą, keletas žurnalistų aprašė ir viskas – dabar minios turistų plūsta pamatyti to stebuklo saloje. Buvo skylių skylė, o tapo šventa vieta  įsimenančiu pavadinimu. Šalia ir suvenyrų kioskas, ir kavinė, bendrai paėmus, užsidirbti duonai su sviestu galima. Ir štai tu atvažiuoji ten, tikėdamasis padaryti nepaprastą reportažą, ir lieki lengvai šokiruotas dėl to, kad iš esmės tenai  filmuoti nėra ką!

Labai daug priklauso ir nuo sėkmės, nuo paprasto aplinkybių susiklostymo. Mes jau juokaujame, kad kai būna rausvieji flamingai arba lotosai, tai mes visada pataikome, kada “ne sezonas“. Bet jeigu, kokia epidemija, sakykim,  geltonosios karštligės ar maliarijos, tada kaip taisyklė būna „sezonas“. Mes ir šiaip, ir taip mėginame tokius dalykus nuspėti, bet ne visada pasiseka. Tenka rinktis: kas mums svarbiau – suachili festivalis Zanzibare ar gyvūnų migracijos sezonas. Vieta maždaug ta pati, bet įvykiai vyksta skirtingu laiku.

Jei norime papasakoti apie žmones, paprastai renkamės suachili, bet  nors retkarčiais norėtųsi parodyti ir gyvūnus, kad ir nedaug. Į juos galima ilgai žiūrėti, bet yra tam skirtos programos. Mus žvėrys domina ne kaip tokie, bet jų ir žmonių tarpusavio santykiai. Pavyzdžiui, Australijoje teko fotografuoti, kaip kartą per metus jėgeriai sugaudo koalas, jas apžiūri, skiepija, gydo, o po to vėl paleidžia į laisvę. Koalos, bendrai paėmus, nėra kokie labai šaunūs gyvūnai, bet vis šis tas.

Labai daug priklauso nuo gidų ir palydovų. Jeigu žmogus patikimas, pusė darbo nuveikta. Jis suras viską, ko tau reikia. O jeigu ne, tuomet gali iškilti problemų. Įsimintinas įvykis mums nutiko Papua Naujoje Gvinėjoje. Kartą ateina mūsų palydovas ir sako: „Važiuojam į vestuves, aš susitariau, ten jums viską aprodys ir papasakos!“. Na ką gi, papuasų vestuvės – dalykas, kurį verta pamatyti, atvažiuojam, išlipam, pradedam ruoštis filmavimui, bet matau, žmonės kažkokie nelinksmi. Žvilgčioja į mus iš padilbų, tarpusavyje šnibždasi. Mes nieko negalim suprasti, keistos tos vestuvės: nei nuotakos, nei jaunikio, tiktai papuasai susėdę rateliu. Staiga atbėga mūsų palydovas, baltas kaip paklodė, ir sako: „Brolyčiai, važiuojam iš čia kuo greičiau! Aš apsirikau – čia ne vestuvės, laidotuvės. Jie labai nepatenkinti, kad aš jus čia atvežiau“. Štai taip!

Dažniausiai mes stengiamės apsimesti paprastais turistais. Nedidelė kamera, kiek įmanoma mažiau daiktų, kukliai elgiamės, kad nekristume į akis. Tada būna mažiau problemų, ir niekam nekils nereikalingų klausimų. Be to, tada viskas gaunasi daug natūraliau.

Afrikoje nufilmavome puikią čiabuvių „puotą“. Labai prie jų nesiartinome, bet viską nufilmavome tvarkingai, kai supratome, kad niekas labai į mus dėmesio nekreipia. O paskui paaiškėjo, kad mus palaikė geodezininkais, kurie ten kelią tiesė. Jei būtume turėję dideles kameras, gremėzdiškus štatyvus, tai būtų išėjęs šnipštas. Afrikoje ir arabų šalyse apskritai sunku filmuoti. Dažnai žmonės pradeda nervintis, pyksta, neaišku dėl ko. Afrikoje visi nori pinigų. Kimba į atlapus arba paprasčiausiai juos ištinka šokas, jeigu nesumoki. O mums reikia, kad žmonės elgtųsi natūraliai ir darytų tai, ką daro paprastai. Musulmonų pasaulyje irgi viskas ne taip paprasta. Moterų visai neleidžiama fotografuoti, filmuoti net iš tolo ir net iš užpakalio. Jemene viena pilietė, dar neišlaisvintų rytų pasaulio moterų atstovė, grindinio akmeniu mums išpylė priekinį stiklą. Katare kelis kartus vos neareštavo policija. Žinoma, šalis šaliai nelygu. Prisimenu, Libane viskas buvo puiku, tiesa, iki karo. Važiuoti filmuoti į Beirutą papročius arba to paties Balbeko griuvėsius dabar, kai vyksta karas, būtų kažkaip neetiška. Užtai fotografuoti, filmuoti budistus tikras malonumas. Religija jiems draudžia atpalaiduoti dėmesį. Kitaip sakant, jie mūsų paprasčiausiai net nepastebi ir nereaguoja niekaip. Kaip tik tai ko ir reikia! Bet jau ir jie pratrūko paskutiniu metu, Tibete.  Nežinau ką tokio reikėjo padaryti, kad jie išeitų iš savo nirvanos ir griebtųsi grindinio akmenų.

Žymus gamtos fotografas Kęstutis Čepėnas iš automobilio,stebi fotografuotinus Afrikos herojus

Kokią įrangą vežtis į kelionę?

Nustebsite, bet daugelis rimtai nusiteikusių  fotografuoti vežasi beveik tokią pačią įrangą: veidrodinį DSLR fotoaparatą, plačiakampį objektyvą, 70 – 200 mm f/2,8 teleobjektyvą su vaizdo stabilizavimo funkcija, 2X telekonverterį, lengvą anglies pluošto trikojį, elektroninį kabelį, nešiojamą laikmeną nuotraukoms įrašyti. Tai geras komplektas.

Įsidėkite atsarginį fotoaparato korpusą, geriausia identišką pagrindiniam. Dėl kitokio mygtuko išdėstymo fotografuoti gali būti painu ir neefektyvu, o kartais net tragiška. Daugelyje šalių fotoparatai gali būti senesnių modelių ir daug brangesni palyginti su jūsų turimu. O norint greitai atsisiųsti naują gali tekti pakloti nemenką sumelę.

Naudodami apsauginį gaubtą nuo lietaus, pavyzdžiui, Aqua Tech SS-Sport Rain Cover, galėsite fotografuoti esant drėgnam orui.

Objektyvus atsirinkite pagal fotografuojamus objektus. Jeigu daugiausia lankysitės miestuose, plačiakampiai objektyvai bus naudingesni už teleobjektyvus.

Į kelionę geriau pasiimti sulankstomą reflektorių, o ne blykstės įrenginį. Jam nereikia baterijų, jį lengva kompaktiškai sulankstyti, be to, juo išgaunama šviesa daug švelnesnė. Naudojant reflektorių rezultatas matomas realiu laiku ir jį galima šiek tiek patobulinti krypties ir intensyvumo aspektais. Žinoma, jums reikės, kad kas nors reflektorių palaikytų, tačiau prašydami nepažįstamųjų pagalbos galite sulaukti malonių rezultatų.

Atsikelkite anksčiau, nei kiti

Panoraminių peizažų fotografų teigimu, geriausias laikas įamžinti turistų mėgiamas vietas, yra atsidūrus ten anksčiau už juos. Atsikelkite prieš saulėtekį ir sulaukite tinkamos šviesos bei kelių lankytojų. O susirinkus miniai  keliaukite į kitą vietą.

Geriau turėti daug mažesnės talpos kortelių (2 GB) nei kelias didelės talpos. Tokiu būdu, jei vieną pamesite arba ji taps nebenaudojama, neprarasite tiek daug nuotraukų.

Įsidėkite skaitmeninį kompaktinį fotoaparatą tiems atvejams, kai dideli fotoaparatai nėra praktiški. Tarkime, Canon PowerShot G11 ar Panasonic Lumix DMC-FH1 puikiai pravers, kai būtina išvengti užrakto triukšmo. Vandeniui atsparūs fotoaparatai, puikiausiai tiks esant ne tokiam puikiam orui.

Nedidelis skaitmeninis balso įrašymo įrenginys, pavyzdžiui, Olympus WS-400s leis įrašyti aplinkos garsus, interviu ar jūsų komentarus ir priminimus.

Pagal užsienio spaudą ir turizmo portalų informaciją

parengė Agnė Valiukaitė

Valdo Augustino fotografijos

   
V. Augustinas su savo ,,herojumi”Tanzanija.

Panašūs straipsniai

Vieta ir laikas: Naujoji Vilnia

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius) „Prospekto galerijoje“ (Gedimino pr.43, Vilnius) atidaroma kolektyvinė paroda „Vieta ir laikas: Naujoji Vilnia“. Parodos pristatymas ir