Paskaitą apie Izio kelią iš Marijampolės į pasaulinį pripažinimą, paskaitė fotografas ir leidėjas Valentinas Juraitis, taip pat kūrybos kelią pradėjęs Marijampolėje.
Renginyje žydų poeziją skaitė Anžela Paplauskienė, klasikinę muziką atliko fortepijono ir birbynės duetas Mindaugas Radzevičius ir Darius Klišys atvykę į renginį iš Marijampolės.Prie šio vakaro suorganizavimo daug prisidėjo Marijamapolės kūltūros centro darbuotoja Onutė Surdokienė, prancūzų kultūros asociacijos vadovai Ramunė Žvirblytė, Vytautas Strazdauskas ir kiti.
Minėjime dalyvavo Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Francois Laumonier, gausūs sostinės kultūros mylėtojai.
Savo paskaitoje V. Juraitis pažymėjo, kad Izraelis Bidermanas (1911-1980 m.) (fotografo slapyvardis IZIS) prancūzų fotografų reitinguose patenka į pirmajį penketuką tarp tokių įžymybių kaip Bressonas, Brassai, Duano, Ronis.
Prieškario Marijampolės porceliano prekybininko sūnus Izraelis Bidermanas buvo klajokliškos, neramios dvasios jaunuolis. Trylikos metų baigęs mokyklą hebrajų kalba, vėliau mokėsi piešimo retušavimo, trejus metus su draugu keliavo po Lietuvą, uždarbiavo kaip kaimo fotografas. Tėvas norėjo, kad sūnus išmoktų staliaus amato, o jis pasirinko fotografiją.
Atvyko į Paryžių
1929 m. pasaulį užgulė ekonominė krizė, Amerikoje vadinama Didžiąja depresija. Šią depresiją mes matome įspūdingose Dorotėjos Lange fotografijoje, kur Amerikos vyrai laukdami bet kokio pasiūlymo užsidirbti užmiega tiesiog ant grindinio.
Krizės banga pasiekė ir Lietuvą. Krašto ekonominį gyvenimą apsunkino ir tai, kad Vokietija, keršydama už Klaipėdos krašto susigrąžinimą, atsisakė priimti eksportui lietuviškas prekes. Prezidentas A.Smetona net buvo paskelbęs reikalavimą valdininkams-tarnautojams iš ūkininkų pirkti bent po vieną žąsį…
Miestuose taip pat buvo sunki padėtis. Porceliano krautuvės savininko Bidermano šeima kantriai kentė užgulusią sunkumų naštą. Šabo dieną šeima neturėjo net už ką nusipirkti šventos tradicinės baltosios duonelės religinėms apeigoms atlikti. Buvęs sėkmingas krautuvininkas nedrįso kreiptis į bendruomenės vadovybę šalpos.
Izraelis nutarė emigruoti, laimės iškoti svetur. Kaune įsikūrusi Prancūzijos ambasada perspėjo, kad Paryžiuje nebus lengviau, niekas nelaukia naujų bedarbių. Bet atkalusis Izraelis, nesulaukęs užsienio vizos, išvyko į Vakarus.
1930 sausio 11 d., traukiniu atvyko iš Vokietijos į Nord stotį Paryžiuje. Tik savaitė beliko iki jo 19-ojo gimtadienio, kai keliaujantis fotografas atvyko į Paryžių be cento kišenėje. Tiksliau, turėjo 25 frankus, bet pasienyje už bagažo viršsvorį pasieniečiai paėmė 18, kišenėje liko tik 7 frankai. Avantiūra būdinga jauniems žmonėms: be jokių asmens dokumentų, nemokėdamas kalbos. Pirmosios dienos, mėnesiai buvo sunkiausi – be lėšų pragyvenimui, be pastogės. Būdamas jau prakutusiu fotografu, surado darbelį, už kurį jam kaip nelegalui mokėjo 1/3 atlyginimo palyginti su oficialių darbuotojų statusu.
Nakvodavo toje pačioje laboratorijoje, ar atsitiktiniuose nakvynės namuose. Vėliau įsikūrė garsaus finansininko Rotšildo globojamuose prieglaudos namuose, skirtuose neturtingai Paryžiaus žydų bendruomenei paremti. Tai tęsėsi ne vienerius metus.
Tuo laikotarpiu jis lankė hebrajų kalbos studijas, rabinų padedamas studijavo Talmudą. Darbštų ir pareigingą vaikiną pastebėjo verslininkų Rabkinų šeima. Patikėjo jam tvarkyti nedidelę fotoparduotuvę Paryžiaus centre. Vėliau, 1934 m., Izraelis vedė Rabkinų dukrą Niną, tapo pasiturinčios šeimos žentu.
Gimė sūnus Manuelis
Izraelis Bidermanas šiuos metus prisimena kaip labai šviesius. Gyveno pakankamai pasiturinčiai, po darbo galėjo lankytis teatruose, domėtis Moljeru, Čechovu, Šekspyru. Lankėsi dailės parodose, nors tapyba domėjosi ir Marijampolje. Jis toliau mokėsi fotografijos pas meistrą Arnalą, įkūrusį studiją Rochechouart bulvare. Ši studija žymiai skyrėsi nuo Marijampolėje veikusių fotostudijų.
Pas Movšę fotosesija vykdavo tik dienos metu, gaudant iš stiklinio paviliono didelių stiklinių langų prasikverbiančius spindulius. O jei šviesos per daug, naujosi specialiais temdikliais, užuolaidomis. Pas paryžietį Arnalą darbas skyrėsi kaip diena nuo nakties: elektros lempos, blykstės, pažangesnė fototechnika. Vėliau išsinuomojo studiją Nationale gatvėje: dažniausiai fotografavo vestuves, vaikus, portretus. Izraelis labai mylejo savo šeimą , vienu metu jo siunčiama parama į Marijampolę buvo vos ne vienintelis tėvų pragyvenimo šaltinis. Kiek prakutęs Į Paryžių pasikvietė gyventi ir dirbti savo seserį Niną bei brolį Naftalį.
Išgyventi karo negandas. Prancūzijos išsivadavimo judėjimas
Antrasis pasaulinis karas sukėlė daug nerimo. Ėmė šeimininkauti hitlerininkai. Bidermano šeima nusprendė, kad bus saugiau persilkelti į nedidelį Ambazako miestelį esantį 18 km nuo Limožo. Ten įsidarbino fotografu-retušuotoju. Bet ir čia ramybės nebuvo. Persekiojo hitlerininkai, Peteno vyriausybės prisplakėliai prancūzų tautos išdavikai.
1944 m.buvo suimtas, tardomas, kankinamas kad išduotų Išsibvadavimo judėjimo dalyvius,. Bet pavyko išgyventi, padėjo miestelio savivaldybės tarnautojai Henris Delaže ir Luisas Želane, vėliau jie paskelbti pasaulio teisuoliais. Konspiracijos sumetimais Bidermanas savo pavardę pakeitė į Izis.
Vėliau ji tapo jo fotografo–menininko slapyvardžiu. Ambazako miestelyje suartėjo su Pranzūzijos Išsivadavimo judėjimo kovotojais, įstojo į jų gretas. Padalinio vadas Georgas Genguinas dažnai lankėsi Bidermano studijoje. Pats Izraelis daug fotografavo pasipriešinimo kovotojus, sukūrė ištisą portretų seriją.
Izraelio Bidermano (vėliau pasivadinusio slapyvardžiu IZIS) karjera prasidėjo per karą, sumaištį, prancūzų Išsivadavimo judėjimą.
Pasibaigus karui šalis pakilo į peristvarkymo ir atgimimo kelią. Bidermanas patyrė ir asmeninio gyvenimo pokyčius, 12 metų pragyvenęs išsiskyrė su žmona. 1946 m. vedė Luisą Trailin, po poros metų gimė dukra Liza.
Valentinas Juraitis
