Vienas po kito palieka mus ,,prieškarinukai”, ta inteligentijos karta. Mus paliko Skirmantas Valiulis.Vienu žodžiu neįmanoma įvardyti šios asmenybės veiklos, nuveiktų darbų ir interesų rato. Fotografijos ir kino kritikas, teoretikas, žurnalistas, pedagogas, eruditas, ypatingo darbštumo nuolat žinių trokštantis žmogus.
Fotografijos visuomenė patyrė, mūsų kultūra –skaudžią netektį , vien jau dėl to, kad ilgą laiką dar nebus žmogaus, kuris galėtų išsamiai išmanančiai oponuoti ar bent reikšmingai patylėti matant laisvose sklaidos tyruose nemokšiškumo, paviršutiniškumo, ir visokių kvailysčių apraiškas
Velionis palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Skirmantas Valiulis gimė 1938 spalio 22 d. Gražaičiuose, Pakruojo r. Jis buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1970 metų, Garbės narys nuo 1998 m., meno kūrėjo statusas suteiktas 2005. Studijas baigė Vilniaus universitete, istorijos-filologijos fakultete, stažavosi JAV. Nuo 1974 buvo Vilniaus universiteto, Žurnalistikos instituto dėstytojas.
Sudėtingiausiu šaliai metu vadovavo Lietuvos televizijai. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
Gaila, labai gaila, vienas po kito išeina ,,prieškarinukai“( prieš Antrąjį pasaulinį karą gimusieji su turtinga pokario, sovietmečio patirtimi). Dar liekame mes ,,pokarinukai“, jų jaunesnienji kolegos ir mokiniaim taip pat jau su žilstelėjusiais smilkiniais, praretėjusiais želmenimis viršugalvyje, bet ir nuo internetinės įtampos.
…Prieš savaitę tyliai išėjo Vaclovas Panumis, diplomuotas chemikas, pedagogas, ilgametis Vilniaus dizaino ir technologijų kolegijos fotografų egzaminų komisijos pirmininkas, vadybininkas – ekspertas iš ,,Fujifilm –Lietuva“, iš E. Tradišausko komandos.Geras, išmintingas, sąžiningas žmogus. Dar ankščiau išėjo ir Edmundas Tradišauskas ,,Tora“, daug nusipelnęs Lietuvos fotografijos verslui, kultūrai, dosniai dalijosi savo versle paties sukurtomis tarptautinėmis galimybėmis.Suteikė galimybę užgimti ir išaugti ne vienam šalies milijonieriui, taip pat ir daug kam priartėti vidutinės klasės lygmenio dabartinėje buržuazinėje visuomenėje.
Meninės kūrybos baruose E.Tradišauskas, šaunus vaikinas iš Šančių, nuolat rėmė Fotomenininkų sąjungos, spaudos fotografų sumanymus, fotografijos žiniasklaidą, Kauno fotografijos galeriją, į renginių – projektų pristatymus sugrąžino dvarų kultūtros bruožų.Jo prižiūrimi reginiai vykdavo tik geriausiose salėse. Kelneriai į salę ant padėklų įnešdavo ir paduodavo tik geriausios rūšies degtinės ir geriausio rūšinio vyno, linksmindavo, čirpindavo ne koks nors kaimo muzikantėlis, o griežė styginiai, jautriai virpinantys stygas geriausi šalies meistrai….Visa tai nepamirštama, nors ir šiek tiek nublanko per ekonominės krizės sukrėtimus.
Ar mes iš išeinančios kartos pasiimame ką tik geriausio, ką jie paliko, ar perimame ir silpnybes, stuburo nukrypimus.
Kritiko dalia mažoje diasporoje, nedaugialilijoninėje visuomenėje, turi gana sunkią, slegiančią specifiką, nes nesuteikia galimybių manevrui.Kur tu čia, berneli, priskelbsi tiesų, net pačių elementriausių, prikritikuosi, kai su prelegentu gyveni toje pačioje laiptinėje, teks sveikintis išnešant tas pačias buitines šiuklšles ir pilti į tą patį vamzdį.
Dar mažesėje diasporoje dirbo išeivijos kritikai. Čia pirmaisiais smuikais grojo A. Vaičiulaitis, K. Bradūnas ir kiti, politinės veiklos dirvonuose V.Sidzikauskas, dėl materialines bazės per daug nesirūpindami, nes leidinius finansavo pranciškonų vienuoliai, ar patys išeiviai lėšų surinkdavo. Nors juos ir varžė pasaulėžiūrinių dalykų rėmai, bet dar daugiau slėgė visuomenės mažumas, uždarumas.
Anoje Lietuvoje prieškario kritika buvo aštresnė, polemika kampuotesnė A.Herbačiauskas, Putinas, Jakštas ir kiti, tai vėliau, ypač sovietmečiu, stengiamasi dalykus pateikti ovalesne forma, vyliojimu į vatą. Ta ezopinė kalba minkštino kritiko stuburą, o skaitytoją vertė būti intelektualesniu, budresniu, kritiškesniu skirtingų oponentų atžvilgiu, kritiškesniu požiūriu į tai, kas parašyta.
S.Valiulis Nidos seminaruose, kalbėdamas fotografų publikai, apgailestaudavo, kad šalies kūrybinė visuomenė susikaldžiusi į grupeles, visi parišti apie Kultūros rėmimo fondo skurdžių pinigėlių, daug joje provinciškumo, nepakantumo, apologetizmo, kuriam ir jis būdavo priverstas nusilenkti, laikytis primestų taisyklių.
Kalbėdamas apie nelegvą kritiko materialinę bazę, sarkastiškai kaip profesionalas atsakydavo: aš galiu parašyti apie bet ką, net ir apie didelį niekalą, svarbu, kad tik mokėtų pinigus.Kartais Valiuliui sarkazmo netrūkdavo.Jis nebuvo dažnai lepinamas stipendijomis, nors pats dažnai dalyvavo projektų kūrimuose ir lėšų skirstymuose. Pats jis gyveno iš intelektualinio darbo: iš daugybės rašinių, paskelbtų spaudoje, paskaitų, perskaitytų universitetuose. Kaip žinia intelektualinis darbas mūsuose menkai vertinamas, kaip kažkokia ,,podačkė“. Čia juk ne pelningas spekuliacinis sandėris, ar riebus ,,atkatas“. Nežinau, ar kada nors padarysime išvadas, kaip mes įvertiname ir panaudojame savo intelektualinį potencialą: dirbo, dirbo žmogus, turėjo drabstytis smulkmenose, o didesniems darbams laiko ir jėgų pritrūkdavo. Pagal savo turimą patirtį Valiulis galėjo parašyti daug daugiau fotografijos ir kino studijų, bet tekdavo skirti brangių jėgų smulkioms kasdieninėms televizijų apžvalgoms.
Bet iš jo rašinių matyti, kad nulenkdavo galvą talentui, ir augantiems talentams negailėdavo gražių paskatinančių žodžių. Taip pat ir S. Valiulio pastangomis vakarietiškoje rinkoje buvo pristatytas unikalusis Rimaldas Vikšraitis su Lietuvos provincijos skausmu, pasakojimu apie visuomenės dugną. Ar šis menininkas sugebės išlikti žiaurioje, savanaudiškoje, kompromisų nepripažįstančioje rinkoje, be tolimesnės globos. Ar bus tik eilinis vakarietiško miesčioniško smalsumo patenkinimas, parodys laikas.
Valiulis įžvelgė talentą ir P. Normanto /Lai Vėjaus, kūryboje mūsų charizmatiško keliautojo, kuris retkarčiais pasirodydamas Lietuvoje, sukildavo prieš vietinę tvarką, ir kūryboje buvo nevienareikšmiškai vertinamas. Tai rodė Valiulio, kaip laisvėjančio kritiko braižą.
S.Valiulio kruopštumui, atidumui faktams, moksliniam tikslumui ir net pedantiškumui būtų galima surasti nemaža iliustracijų. Jis buvo vienas iš paskutiniųjų rašytojų perėjo prie kompiuterinio rinkimo. Dažnas redaktorius, redakcijos mašininkė, kurios jau seniai persiklavifikavo į korektores , ilgam prisimins Valiulio smulkų, tvarkingą, bet sunkokai įskaitomą braižą. Šiandien jo rankraščiai tarsi byloja, kad viskas daug ilgiau, nors ne amžinai, išlieka rašant ,,ant jaučio odos”. Tai pasitvirtino ir man rašant šias nekrologo eilutes: kompiuteris užstrigo ir tekstas akimirksniu dingo.Teko iš naujo mintimis atkurti…
Šiadieninių technologijų teikiami dideli globalinės sklaidos privalumai mums kerta ir kitu lazdos galu. Vienu akimirksniu galima viską, visą meną sunaikinti. Nereikėtų naujiesiems fašistams, naujiesiems bolševikams, tvarkdariams aikštėse deginti knygų, fotografijų – pakanka tik išjungti elektrą. Ir internetinės svetainės nebeegzistuoja…
S.Valiulis buvo didelis knygos mylėtojas, bibliofilas. Jo kresną, tvirtą povyzą nuolat matydavau universiteto profesorių skaitykloje. Turėjo ten savo stalą, mėgo šią biblioteką ir dėl vertingo turinio, ir todėl, kad biliotekininkai knygas palaiko ant stalo ir kitai dienai, nereikia vėl iš naujo užsisakinėti iš fondų.
…Vilniaus Universiteto vyresniosios kartos Žurnalistikos katedros dėstytojai buvo charakteringi. Jonas Bulota, kilęs iš senųjų inteligentų, pats būdamas sovietiniu patikėtiniu, ironiškas, net sarkastiškas, apie prasčiau besimokantį studentą sakydavo: tinkamas dirbti tarybiniu žurnalistu, juk kūrybingų antraščių galvoti neteks, pakaks trafaretinių… Sparčiau, sparčiau negu pernai…
Charizmatišką V.Juodakį retai kada galėjai pamatyti su knyga rankose, bet jis mokė praktiškosios patirties, praktiškų gyvenimiškų įgūdžių.Mokė gerti degtinę ir nepasigerti. Mokė fotografuoti priėjus iš arčiau, kadruoti vaizdo ieškikliu, o ne didintuvu, nesidrovėti, nes liudininko metraštininko darbas yra labai svarbus. O Skirmanto Valiulio paskaitos pasižymėdavo gilumu, temos plačiu ir metodišku išnagrinėjimu. Jis paskaitose iškeldavo temų, kurios skatindavo to norinčius toliau gilintis, lankytis bibliotekose, pateisinti universitetinio išsilavinimo vardą.O jei kas ir nesistengdavo, tai jis atlaidžiai, bet kandžiai smigteldavo beriečiančiam nosį nemokšai: ponaiti, panele, o kas tu esi Lietuvos fotografijoje, jei visus kritikuoji?
Jis kilo iš tos kartos, apie kurią sakoma Vinco Mylolaičio Putino žodžiais: ,, iš šiaudinės pastogės į tolimą ir ilgą kelią”. Tai ta lietuvių inteligentijos karta, kuri, skaudžiai emigravus smetoninimas inteligentams, nukraujavusi per antrąjį pasaulinį karą , vėl iš naujo turėjo užaugti.O Vilniaus universitetas po karo pasitraukus beveik visai lenkiškai kalbančiai profesūrai į sovietų perduotą lenkams Breslau/Vroclavo universitetą Vilniuje beveik neliko pedagoginių kadrų. Kilusieji iš rajonų, kaimelių tą spragą turėjo užpildyti.
Džiaugiamės ir esame dėkingi, kad ,,Vyzdžio” žurnalui jis paskyrė išsamią studiją apie Balio Buračo kūrybą, publikavo nemažai straisnių apie kitus autorius.
S.Valiulis daug prisidėdamas prie lietuviškosios fotografijos mokyklos formavimo, vertindamas autorių laikėsi tuometinės Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovybės doktrinos, kuri tuometinėje Sovietų Sąjungoje iškovojo didelį pripažinimą. Griuvus ,,geležinei uždangai”, atsivėrus naujoms vakarietiškoms meno rinkoms, anksčiau suformuoti kriterijai patyrė nemažai pataisų, nuvertėjo, netikėtai, o galbūt dėsningai iškėlė kitus fotografus, menininkus.
Daugelį metų vykstančiuose fotografijos seminaruose Nidoje jis buvo vienas svarbiausių paskaitininkų ir seminaro, iš kuklumo nevadinamo tarptautiniu fotografijos festivaliu, įkvėpėjų.Visuomet stovėjo greta A. Sutkaus, A.Macijausko, S.Žvirgždo, A.Aleksandravičiaus, S.Krivicko, kurie sudarinėdavo festivalio programas.
Šiandien daugelis fotografų junta gilią padėką S.Valiuliui už parašytus kritinius straipsnius apie jų kūrybą, įžangines studijas jų autorinėms knygoms.Straipsnių vertingumas pasižymėdavo kritiko plačia erudicija, sugebėjimu išnagrinėti autoriaus kūrybą lietuviškame, europiniame, pasaulinime kontekste.
….Galima būtų kalbėti dar ir dar. Bet daugiau nesiplėsiu. Išaugusiai naujai kritikų kartai, besistažavusiai vakarietiškuose universitetuose, bus nelengva atsispirti tarptautinių festivalių, ,,fotofestų, ,,rubarbarų”, ,,hasselbladų” primetamų vertinimo kriterijų ir nepamirtši savo šaknų, kad esme iš Nemuno krašto, turime savitą fotografiją ir deramai užpildyti atsiradusią kritikos netektį.
Valentinas Juraitis
