“Naujojo kelio” fotokorespondentas V. Žukauskas. Kapsukas (Marijampolė). 1970
Daugiau nei keturis dešimtmečius jis šio regiono metraštį kūrė fotografuodamas laikraščiui, fotoparodoms, o vėliau filmuodamas ir kurdamas tekstus telesiužetams LTV.
Kaip pedagogas iš kitų sovietmečio profesionalių vidurinės mokytojų jis išsiskyrė tuo, kad kiekviename jaunuolyje jis sugebėdavo pastebėti, jo gabumus, polinkius ir tarsi pakylėdamas, ragino lavinti savo polinkius, kūrybiškumą, siekti trokštamo tikslo
Vytautas Žukauskas. Abitūros egzaminai Kapsuko II vid. m-kloje. Apie 1973 m.
Vytautas Žukauskas. Artojų varžybose. 1968 m.
Vytautas Žukauskas savo namuose. Marijampolė. 2005 m. V. Juraičio nuotr.
Vytautas Žukauskas. Černiachovskio ir Laisvės gatvių sankryža. Kapsukas. 1971 m.
Į žurnalistiką ir fotografiją, duodamas pradžiamokslį ir patarimus, palydėjo Algį Palionį, ilgametį ,,Eltos” fotokorespondentą, savaitraščio ,,Monitorius” redaktorių, mane, šių eilučių autorių (,,Komjaunimo tiesa”, ,,Vakarinės naujienos” ,,Vyzdys”) , fotografus Zenoną Nekrošių (,,Atgimimas”, ,,Lithuania in the world”, Romą Vilčinską (,,Naujasis kelias”), Bronių Krakauską. O chirurgui G. Olekai, geologui E. Butėnui ir daugeliui kitų foto būrelyje ir klube pamėgta fotografija išliko rimtu hobiu visam gyvenimui.
V. Žukauskas gimė 1940 m. Lazdijuose, tačiau karo ir pokario neramumų bei pavojų atblokštas, vaikystę, jaunystę ir brandos metus praleido Marijampolėje, mieste prie Šešupės. Čia mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau studijavo Vilniaus universitete, įgijo žurnalisto diplomą.Palaidotas Marijampolės naujosiose kapinėse.
Niekuo nebuvo ypatinga Marijampolė. Jeigu vertintume carinės imperijos ar kitais geopolitiniais kriterijais, Marijampolė (Kapsukas) buvo provincijos miestas prie kelio iš Peterburgo į Varšuvą su viena pagrindine gatve, kuri cariniais metais ir vadinosi Varšavskaja. Vėliau buvo pavadinta didžiojo kunigaikščio Vytauto, pervardinta vaduotojo generolo I. Černiachovskio vardu, vėl Vytauto… Vardai, viršininkai, pastatai keitėsi, daug unikalių miesto pastatų buvo sugriauta, atstatyta naujais tipiniais, santvarkos keitėsi. Tačiau viena išliko nepakitę: miestas tebėra prie didžiojo tranzitinio kelio – „Via Baltica”, kuris maitino ne tik automobilių prekeivius ir kontrabandininkus,, bet ir greitai atneša pažangias naujoves.
Daugiau nei keturis dešimtmečius šio regiono metraštį kūrė fotografuodamas laikraščiui, o vėliau ir filmuodamas telesiužetus LTV. V. Žukauskas sakydavo, kad dauguma jo herojų buvo verti pagarbos, nes išties gerai ir sąžiningai dirbo, buvo dori žmonės. Per savo žurnalistinę praktiką jam beveik neteko fotografuoti vadinamųjų nusikalstamo pasaulio autoritetų, mafijozų. To laikotarpio laikraščius imta spausdinti rotaciniu būdu ir dėl to suprastėjo spaudos kokybė: būdavo gaila ir gėda prieš herojus, kad šie savęs negalėdavo laikraštyje atpažinti. Apie operatyvumą nė kalbos negalėjo būti. Klišes veždavo gaminti į Kauną, taigi užtrukdavo savaitę
Laikraštis ,,Naujasis kelias” ir fotoklubas ,,Sūduva”
Nuo tų dienų, kai Vytautas Žukauskas, rajoninio laikraščio fotokorespondentas, aktyviai fotografavo, lamdė ir remontavo savo ne pirmos jaunystės fotokameras, jau praėjo daug metų… Išaugo nauja karta, atėjo naujas amžius… Į ,,chruščiovinį”, ,,brežnevinį” laiką jau galime pažvelgti iš šiokio tokio atstumo. Galime iš nuotolio pažvelgti ir į ano meto fotografijas.
Fotokorespondento darbas buvo gana monotoniškas, įspaustas į siaurus bukinančios propagandos rėmus. Kaip diena nuo nakties skiriasi to laiko ir šiandienio fotokorespondento darbas. Tuomet reikėjo nufotografuoti pirmūną vienai laikraščio skilčiai.
Kokioje aplinkoje dirbo ano meto laikraščio korespondentai? Man teko tik epizodiškai tai patirti, kai būdamas vos devyniolikos metų, VU studentas, žurnalistinę praktiką atlikau ,,Naujojo kelio”(dab. ,,Suvalkietis”) redakcijoje. Mėlynanosis atsakingasis sekretorius jau po pietų būdavo girtas. Redaktorius, išmintingasis Bronius Daktariūnas, perrašinėjo kiekvieno korespondento straipsnius sakydamas, kad jie turi būti trumpi ir tikslūs, nereikia aprašinėti peizažų. Pvz.,mano studento-praktikanto straipsnelius neredaguodavo spausdindavo tokius kokie yra, atseit pasižiūrėkite, kokius ,,studentus-specialistus” siunčia….
Tais laikais korespondentas buvo partijos pasiųstas kokybės kontrolierius, tikrinantis ir aprašinėjantis, fotografuojantis, kaip vykdomi planai, direktyvos O kai atvyksta tikrinti, rinkti medžiagos straipsniui, kolchoze jau padengtas stalas: laukia pataikaujantys pašnekovai, partijos sekretorius, komjaunimo sekretorė stengiasi – pavaišinti, kad teigiamai parašytų. O ir degtinės ir vaišių negaila, nes lėšos eina iš kolūkio bendro katilo..Ypač didelis ,, alkoholio krūvis tekdavo ,,N.k.” žemės ūkio korespondentui V. Stankevičiui.(Jis buvo senas marijampolietis, čia gimęs ir augęs ne atėjūnas, mėgdavo pasišnekėti su jaunimu apie miesto praeitį, ypač apie vokiečių okupacinį laikmetį). Man įsiminė jo pasakotas epizodas: 1941 m. per holokaustą išžudė žydus, Marijampolėje liko tik vienas kirpėjas – barzdaskutys lietuvis. Stovi hitlerininkai, ir nacių pakalikai eilėje kirptis ir murma nepatenkinti, kad reikia laukti. Kažkas pasakė: „nereikėjo žydų išžudyti, tai dabar ir eilės nebūtų ir būtumėte gražiai apkirpti…”
,,.Patylėk, prisikvaksėsi, tave patį tuoj į duobę pakasim” -pagąsdino nacių pakalikai.
V. Stankevičius sugebėdavo ,,pakelti” degtinę. Labai dažnas atvejis, kad jį, korespondentą, tiek prigirdydavo, jog namo parveždavo kaip bulvių maišą . O rytą jis vėl būdavo darbe, ir vėl rašė, ir vėl į reidą kolchozan. Buvo sunku neprasigerti…
Tačiau Vytautas Žukauskas išgertuvių madai, alkoholizmo spaudimui buvo atsparus.Visą gyvenimą išliko kultūringas, saikingas inteligentiškas ,,vadinamųjų antidepresantų” vartotojas
,,Sūduvos” narių branduolį sudarė, kaip ir dera provincijos miestui, daktaras, mokytojas, keli inžinieriai, keli profesionalūs fotografai, keli aukštos kvalifikacijos darbininkai. Ironizuojant ,,smetoniškus laikus” galima būtų pasakyti trūko tik vachmistro ir vaistininko.
Ir susirinkdavo jie ne kortomis lošti, o pasirodyti savo fotografijų, aptarti naujienų, gandų, niekad negerdavo degtinės. Klubo narių gretas papildydavo fotobūrelio, kuriam vadovavo V.Žukauskas, auklėtiniai.
,,Seniai” klube dažniausiai ginčydavosi mano akimis, nepasižymėjo geranoriškumu, gailėjo vieni kitam gero žodžio,. Tik V. Žukauskas buvo kitoks, jis džiaugdavosi kitų pasiekimais, organizavo parodą, įsteigdavo prizus geriausioms fotografijoms, kūrė geranorišką aplinką į klubą atvesdavo savo fotobūrelio auklėtinius. Į klubą ateidavo ir smetoninio laikmečio fotografas Stasys Rūškys, jis vienintelis išlikęs gyvas iš Marijampolės fotografų, kiti tarp jų M. Buhalteris,. J. Vinsbergas, J. Fridbergas ir kiti žuvo per holokaustą. S. Rūškys buvo vienintelis iš anos kartos, iš ano pasaulio išlikęs gyvas ir dalyvavo ,,Sūduvos” fotoklubo veikloje. Betgi S. Rūškys susikūrusio ,,Sūduvos” fotoklubo veikloje dalyvavo vangiai, buvo mažakalbis, laikė šį sambūrį daugiau mėgėjų užsiėmimu, kartais ateidavo į klubo susirinkimus, rūškanai kritikuodavo kitų klubininkų darbus. Rūškanai, nes pats buvo rūškys. O S. Rūškio fotografijos, atliktos tradiciniu, sustabarėjusiu studijiniu ateljė būdu, taip pat daugumai klubo narių atrodė nebeįdomios, nors ir gerai techniškai atliktos…
Prieškario Marijampolės fotografijos, nors jų autoriai buvo išžudyti, išliko. Ir klube jomis buvo domimasi. Patyliukais buvo kalbama, kad žymiausias marijampoliečio M. Buhalterio mokinys Izraelis Bidermanas (pausaulyje žinomas pseudonumu Izis) emigravęs į Prancūziją tapo žymiu fotografu Vakaruose, apie Paryžių yra išleidęs 11 autorinių fotoalbumų.Ir iki šios dienos jis yra žymiausiais iš Lietuvos kilęs fotografas.
Daugiausiai prieškario fotografijų surinko inžinierius A. Senkaitis, chirurgas P. Zaronskis. Tačiau ne viską tuomet buvo galima rodyti, sovietinė cenzūra draudė Lietuvos kariuomenės, smetoninio valstybingumo, religinius, vaizdus. Tačiau V. Žukausko rūpesčiu buvo surengta retrospektyvinė fotoparodą ,,Kapsukas (Marijampolė) vakar ir šiandien” sulaukusi didelio susidomėjimo.
Vėliau, jau dabartiniais laikais, panaudojant mūsų fotoklubo veteranų P. Zaronskio, V. Gulmano ir mano surinktą medžiagą pavyko išleisti fotoalbumus ,,Senoji Marijampolė fotografijose”, kurie turi nemažą pasisekimą, išėjo du leidimai.Čia sutilpo bebeik visa prieškario Marijampolės fotografų M. Buhalterio J. Vindsbergo. J. Fridbergo, Tezbos. S. Rūškio, J. Miežlaiškio fotografijos, kurias išsaugojo žmonės savo šeimyniuose fotoalbumuose. Jeigu nebūtų ,,Sūduvos’ fotoklubos veiklos, tai tokie leidiniai, vargu, ar būtų pasirodę. Kiekvienam derliui būtina paruošti dirvą.
Archyvas
Šiandien svarbu įvertinti gausų V. Žukausko fotoarchyvą, tačiau esu įsitikinęs, kad yra daug vertingos medžiagos. Tai miestų ir miestelių kaimo gyvenviečių vaizdai. Kaip ir daugelio fotografų archyvų, negatyvus jį pirmiausia reikėtų sutvarkyti, (gaila, kad daugelis fotografų netinkamai saugo savo turtą – negatyvus. Pvz., amerikiečių portretų meistras Karschas savo negatyvus, gerai supakuotus, saugojo banko seife). Kai kurie V. Žukausko darbo pirmūnų portretai, daryti laikraščiui ir kolūkių garbės lentoms, turi meninio apibendrinimo jėgos, nes turi laikmečio dvasią, atributiką, juos galbūt tinkamai įvertins vėlesni fotografijos ir kultūros tyrėjai. Tai galima pasakyti ir apie filmuotą Sūduvos regiono kino dokumentiką.
Rūmai Miesto sode
Negaliu praleisti nepaminėjęs įspūdingų rūmų Miesto sode, kur susirinkdavo fotoklubo ir fotobūrelio nariai.
Sovietmečiu buvusieji vyskupijos rūmai buvo paversti moksleivių kūrybos namais, galbūt šviesiausias pastatui laikotarpis. Kažkada originalios architektūros pastatą suprojektavo G. Landsbergis -Žemkalnis. Tačiau pastato istorija yra nevienalytė, dramatiškai turtinga: vokiečių okupacijos metais čia – gestapo būstinė, pokario metais NKVD štabas su kalėjimu rūsiuose. Daugybė niekuo nekaltų žmonių iš čia buvo pasiųsta myriop, į Sibirą
Tačiau mums – jaunimui tokių liūdnų istorijų apie moksleivių namus niekas nepasakojo. Mes džiaugėmės, kad galime kurti, eksperimentuoti. Fotobūrelyje buvo tarsi kuriama fotoreligija, savotiškas fotografijos kultas, kažkas panašus į krepšinio kultą. Buvo noras tapti kūrėjais, išsiskirti iš kitų, tapti svarbesniems negu esame. Skatino ir apninka, šalia veikė muzikos mokykla, smuiko garsus nustelbdavo altas, kažkas barškindavo pianinu, o mes rūsyje ryškindavome fotojuotas, gaminom cheminius tirpalus. Mūsų vadovas ir mes, moksleiviai iš buvusios vyskupijos rūsio, dvokiančio drėgme ir oksiduotais ryškalais, kupini samurajiško fanatizmo stengėmės įveikti savo nevisavertiškumo jausmus ir fotografavimas tapo saviraiškos forma, gyvenimo būdu. Kiekvienas nedidelis pasisekimas mums buvo tikras džiaugsmas.
Vadinamasis išsivysčiusio socializmo laikotarpis tolydžio nuėjo į praeitį, gatvėse jau nematome ,,žiguliukų”, o mūsų metraštininkų fotografijose išlieka sustabdytos akimirkos. Fotografui ir teležurnalistui Vytautui Žukauskui per ilgą kūrybinę biografiją teko laimė rašyti turtingą vaizdų dokumentinį metraštį ir iš sovietmečio, ir Atgimimo laikmečio įvykių. Kasdienybės bruožai – šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį, ką užfiksavo mūsų fotometraštininkai , patyrinėti, koks fotografijos palikimas yra mūsų skryniose
Valentinas Juraitis