„Visos fotonuotraukos, daugiausia vyresniųjų vadų, yra geros, trūksta tik daugiau nuotraukų iš žemesniųjų vadų ir kareivių veiklos bei gyvenimo fronte“, – taip apie nepriklausomybės kovų iliustracijas, jau būdamas emigrantu, gyvendamas užatlantėje, parašęs savo atsiminimus ir komentuodamas kitų rašinius, rašė Stasys Raštikis.
S. Raštikis buvo neeilinė asmenybė: diplomuotas caro armijos karininkas, nepriklausomybės kovų savanoris, krašto apsaugos ministras. Jo profesinis pasirengimas ir šeiminė padėtis (buvo vedęs Antano Smetonos brolio dukterį) ilgus metus leido būti aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Net vienu kritiškiausių šaliai momentų jis svarstė apie prezidento postą.
Kiekvienam, skaičiusiam šio žmogaus memuarus, aišku, kad S. Raštikis galvojo platesnėmis negu Lietuvos suvereniteto kategorijomis, kad jo politinės pažiūros buvo labiau universalios nei tai buvo reikalinga ano meto valdžiai.
Jis rado laiko pasidomėti ir fotografijomis, apgailestavo, kad per mažai buvo fotografuota, filmuota ir išsaugota medžiagos, dokumentuojančios tokį svarbų, dramatišką šalies istorijos tarpsnį.
Kitas nepriklausomybės kovų dalyvis pulkininkas Konstantinas Žukas, būdamas karys profesionalas, gan kritiškai vertino tuometinės vadovybės veiksmus, ypač reikalų neišmanymą. Jo nuomone, praradimų ties Suvalkais būtų nebuvę, jei vadovybė būtų sumanesnė. Kritikavo A. Smetonos neryžtingumą, gal ir dėl to, kad pastarasis ir jo bendražygis, vėliau ministras pirmininkas Juozas Tūbelis buvo vedę lenkų dvarininkaites seseris Chodakauskaites… Istorijos mokslas, bent jau oficialiai, mažai dėmesio skiria politinių vadovų antrosioms pusėms ir jų įtakai priimant sprendimus. Ir be reikalo, nes ta įtaka – akivaizdi. Prezidentienė mėgdavo sakyti: „Palauksim, kol „Stasiukas“ sugrįš, tada ir sėsim prie kortų…“
Pvz., K. Žuko kritiškas mąstymas sutrukdė jam siekti karjeros, pagreitino jo palydas į pensiją.
Atkuriant nepriklausomą valstybę, susidarė palanki padėtis. Rusijoje – revoliucija, sumaištis. Vokietija pralaimėjo karą. Ir čia atsiranda galimybė atkovoti ir sau gabalą pyrago.
Įsiveržusios į Lietuvą, bolševikų divizijos neturėjo vieno bendro karo vado. Bolševikų latvių kariuomenės grupės vado žinioje buvo į Latviją ir Lietuvą tuo metu įsiveržusios dvi bolševikų divizijos. Pskovo, arba vėliau vadinamoji Lietuvių divizija priklausė Rusijos vakarų armijos vadui. O Vilniuje veikusi Vinco Mickevičiaus-Kapsuko Lietuvos revoliucinė vyriausybė praktiškai neturėjo jokios karinės ir ūkinės valdžios. Karinius reikalus tvarkė Šiaurės vakarų revkomas, kurį sudarė vien kariškiai.
Bermontininkų (sudaryta iš caro baltagvardiečių ir vokiečių kaizerio armijų likučių) vadovybė buvo vokiečių generolo von Goltzo ir Bermonto-Avalovo žinioje. Bermontininkų vadovavimo tinklas buvo gerai sutvarkytas.
Lietuvos karo vadovybės klausimas buvo gana sunkus ir, prasidėjus bolševikų invazijai, vieno savo karo vado dar neturėjo. 1918 m. pabaigoje iš Ukrainos į Vilnių buvo atvykęs generolas Silvestras Žukauskas. Gruodžio 19 d. jis buvo paskirtas krašto apsaugos ministru, tačiau tų pareigų jam beveik neteko eiti, nes buvo labai suvargęs, susirgo šiltine ir po kelių dienų išvyko gydytis (iš pradžių – į Gardiną, o paskui – į Varšuvą).
Kariuomenė vėl liko be karo vado. Tik po kelių mėnesių į ją sugrįžo prityręs vadas generolas S. Žukauskas. Pasveikęs jis tapo vyriausiuoju karo vadu, ir juo buvo iki kovų su bolševikais pabaigos.
Kaip Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, taip ir vėliau kariuomenės vadovybė buvo labai nepastovi – turėjo net 12 kariuomenės vadų. Net tas pats generolas S. Žukauskas į kariuomenės vado pareigas buvo skirtas ir atleistas iš jų net keturis kartus.
Tai ką kalbėti apie sėkmę frontuose.
Pergalę ties Giedraičiais (ją primena raudonų plytų paminklas), vadovaujant S. Žukauskui, taip pat lėmė geras lietuvių susiklausymas. Lenkų daliniai, vadovaujami Liucijaus Želigovskio, buvo sustabdyti ir turėjo trauktis.
Polietuvių karinių laimėjimų prie Radviliškio ir Šiaulių, vėliau prie Giedraičių, Antantės karinei kontrolės komisijai (vadovavo prancūzų pulkininkas Chardigny) reikalaujant, karo veiksmai buvo sustabdyti ir paskelbtos paliaubos. Santarvininkų komisija siūlė lenkams ir lietuviams patiems susitarti dėl sienų.Tačiau ir po 1920 m. Suvalkų sutarties lenkai ir toliau veržėsi gilyn į Lietuvą, užėmė Gardiną, Suvalkus, jų daliniai įžengė į Vilnių. Antantės komisija pareiškė formalų protestą dėl savavališko įsibrovimo sulaužant Suvalkų sutartį. Pats Juzefas Pilsudskis skubėjo atsiriboti nuo šių veiksmų, aiškindamas, jog jis niekuo dėtas, kad čia įsiveržė ,,lietuvių ir gudų armija“, o ne lenkų. Šiam manevrui pridengti sugalvota ir ,,Vidurinė Lietuva“. Lyg butaforinė valstybėlė tarp Lenkijos ir Kauno žemės. Taigi šią juridinę klastą, pavadintą maištu ir teisine ekvilibristika, gelbėjo tik Lietuvos kariuomenė ir jos savanoriai, gyvai apkasuose, ne posėdžių salėse, atstovėję likusią krašto teritoriją.
Pirmiausia tuo metu Lietuva kariavo ne su vieninga ir stipria Rusija, bet su Pirmojo pasaulinio karo ir bolševikų revoliucijos išvarginta ir tuo pačiu metu kovojusia ne tik su keliais išoriniais priešais, bet net ir pačioje Rusijoje su stipriomis kontrrevoliucinėmis armijomis šalimi. Į Lietuvą pasiųsti bolševikų pulkai ir divizijos buvo taip pat pavargę, be entuziazmo. Lenkai taip pat kovojo keliais frontais.
Žvelgiant į nepriklausomybės kovas iš platesnės perspektyvos, jos negalėjo ilgai tęstis. Tęstis, kol sustiprės revoliuciją įvykdžiusi Rusija ar susivienys, sukaups jėgas dešimtkart už Lietuvą didesnė Lenkija.
Vengdami kraujo praliejimo, visi laukė Paryžiaus taikos konferencijos ir vėliau įkurtos Tautų Sąjungos sprendimų. Lenkai jau buvo išsikovoję konferencijoje visateisio dalyvio vietą, nes juos rėmė prancūzai. Lietuviai, atsiuntę savo delegaciją, dalyvavo tik stebėtojų teisėmis – neturėjo stiprių rėmėjų. Į Lietuvą atvykusi lenkų kariuomenė, atstūmusi bolševikus, priartėjo prie Lietuvos teritorijos, atrodė, kad ji laikysis Tautų Sąjungos nutarimų ir sustos ties britų užsienio reikalų ministro vardu vadinama Curzono linija…Taigi ir tuomet daugelis rytinės Europos gyvybiškų klausimų buvo sprendžiami, jei ne Briuselyje, tai Paryžiuje.
Juozas Augustinavičius
