Kartą per radiją išgirdau vienos amerikietės turistės atsiliepimą apie kelionę po Lietuvą.
Ji kalbėjo maždaug taip: „Man Lietuvai apžiūrėti užtenka ir pusės dienos. Paskui skrendu į Rygą, – dienai. Ir Taliną – dienai, o savaitėlę planuoju praleisti Sankt Peterburge.“
Ir kurgi, be Vilniaus, ta išmaningoji ponia galėjo apsilankyti? Kurgi kitur – Trakuose. O sugrįžusi į Vilnių, funikulieriumi pakilo į Gedimino bokštą, pasidairė po mūsų raudonuojantį, molinėmis čerpėmis pagražintą senamiestį, dar neužterštą dangoraižiais ir stikliniais kubais.
Spragtelėjo pora kartų ,,muiline“, keletą minučių pafilmavo. Ir liko patenkinta savimi: kuo mažiau vaizdų, tuo galva švaresnė nuo perteklinės informacijos…
Ir jau po pietų pasuko į Kirtimus, į oro uostą… Rygop, Talinop…
Ji taip ir nepajuto lietuviškos dvasios mažesniuose ir didesniuose miesteliuose, ką Amerikoje yra aprašęs Džonas Steinbekas. Apie miestelius, kur viena pagrindinė gatvė ir aplink ją aplipę keletas namelių, pilkų, apleistų, šiferiuotų, plastikiniais langais, plastikinėmis apdailos lentelėmis pagražintų.
…Ta ponia tikrosios provincijos, tikros Lietuvos taip ir nematė. Ir tikro, nereklaminio jos dvelksmo nepajuto, ir niekas jos ant kelio neužvedė. O gal jai ir nereikėjo, nes varganos tikrovės ji užtektinai mato ir savo kraštuose.
Pagalvojau, kartais sveika išklausyti ir pasiklausyti, ką apie mus galvoja ir kaip mus kritikuoja atvykėliai iš tolimų kraštų. Aišku, galima būtų jiems be galo prieštarauti, kalbėti apie mūsų atnaujintus dvarus ir parkus.
Išskirtinis pastatas – ikona
Kalbant apie provincijos Lietuvą, tai dar kartą reikia paaimanuoti, kad daugelis miestų ir miestelių yra be atpažįstamo veido. Tikriau, veidą turi. Tik jis nekoks: pavargę pastatai su senais papilkėjusio, apsamanojusio šiferio stogais arba, geriausiu atveju, gofruotos skardos čerpių imitacija.Tikroms čerpėms pinigų neužtenka. Dar miestelius matomiausiose vietose puošia ,,originalios architektūros“ supermarketų ,,dėžės“.
Kartą atsirado proga man viešai pakalbėti ir padiskutuoti, koks vis dėlto turėtų būti miesto, miestelio atpažįstamas veidas. Koks vaizdas, pastatas, gatvės atkarpa turėtų simbolizuoti miestą. Ir ji taptų miesto fotografijos atviruku. Miesto ikona.
Jubiliejus skatino pakalbėti ir apie išsaugotus paveldo dalykus. Savivaldos tradicijas. Diskusijoje dalyvavo istorikai, architektai, dailininkai, politikai. Ir visi pripažino bei diskutavo, kokie miesto vaizdai galėtų būti atpažįstamais. Taptų simboliu. Ir galėtų Marijampolė didžiuotis taip, kaip Vilnius – Gedimino pilimi, Londonas – Big Benu, Paryžius – Triumfo arka ir t. t.
Tik išryškinti miesto ypatumai yra bendras visuomenės, miesto vadovų, architektų, menininkų, fotografų bendrų pastangų reikalas. Sukūrus ir išpuoselėjus miesto simbolinį vaizdą, dar reikia jį viešinti. Tai jau viešųjų ryšių, reklamininkų, įdėtų lėšų į propagandą reikalas. Supraskime: į garsiuosius pasaulio objektus nemažai įdėta viešinimo, reklamos lėšų, brandinta dramatiškų istorijų fone, kad šie vaizdai taptų simboliais. Ikonomis.
Kalbant tuomet apie Marijampolę, buvo pažymėta, kad įvairių pertvarkų vajų, direktyvų ir savo krašto vertybių nesuvokimo aplinkoje buvo sunaikinta daug vertingų paveldo objektų. Mažai išliko pastatų, bylojančių apie sąsajas su nesena praeitimi ir suteikiančių turistui dramatiškos praeities pojūtį. Deja, daug ką sugriovėme patys. Sugriovėme dėl nesupratimo, nežinojimo, iš minkštakūniškumo ir bailumo pasipriešinti kvailumui.
Žiūrėdami į senąsias Marijampolės fotografijas, suvokiame: vaizdai išliko tik popieriuje. Istoriniai pastatai sunaikinti. Nėra Bartlingio vaistinės, aikštę supančių pastatų, Vytauto gatvėje per karą galutinai nesugriautų namų.
Man tenka nemažai važinėti po rajonų centrus ir juos fotografuoti. Tiesą pasakius, kiekvienas miestas dar turi daugiau ar mažiau atpažįstamų originalių fragmentų, iš kurių būtų galima kurti miesto simbolį. Svarbiausia tai, kad yra išlikusi netipinės statybos architektūra, išsaugojusi istorinę atmintį, esanti matomoje ir judrioje transporto kryžkelėje.
Tai svarbūs reklamos ir įvaizdžio kūrimo privalumai ir reikalavimai.
Švenčionyse yra raudonų plytų kraštotyros muziejaus pastatas, tik supuvusį šiferio stogą reikėtų pakeisti tikromis čerpėmis.
Telšiuose akį traukia senamiesčio aikštė ir gatvės su nutolstančiomis praėjusio amžiaus pradžios pastatų linijomis.
Onuškyje – aikštė su akmenų grindiniu, tik nereikia skubėti jos užasfaltuoti.
Šalčininkuose, vienoje pagrindinių gatvių, maloniai dera paminklas A. Mickevičiui ir ant savivaldybės pastato esantis rajono herbas. Gerai apmąstyta kompozicija – tarsi užbaigtas reklaminis atvirukas.
Liūdnesni reikalai su Utena. Miestas palyginti didelis ir turtinga pramonė, bet nėra dominuojančio pastatų kvartalo. Savivaldybės administracija įsikūrusi bendrabučio tipo penkiaaukštyje, o priešais, išskirtinėje vietoje, – kolegijos pastatas – rotušė su bokštu. Prašyte prašosi atlikti šachmatų rokiruotę – perkraustyti pastatus ir įprasminti savivaldos simbolius mokymo įstaigoje.
Uteniškiai didžiuojasi paminklu J. Basa-navičiui, bet tai kelia tik šypseną, biusto atvaizdas skirtas rodyti patalpose, neatitinka proporcijų miesto erdvėse.
Savivalda ir švietimas
Mūsų urbanistiniame kraštovaizdyje per dvidešimt metų įsigalėjo stambesnio kapitalo įmonės: septyniukė, aštuoniukė, devyniukė. Nesirengiu tiksliai įvardyti stambiojo verslo įtakos, nes galiu suklysti. Maxima, Norfa, Min. vandenys, Rimi, Senukai, Moki-veži ir kiti ,,žaidėjai“ savo ,,kubais“ sudarkė miestelių kraštovaizdį, nes įsikūrė pačiose matomiausiose vietose, miestelių centruose, šalia aikščių, neretai išstumdami ir sunaikindami senąją architektūrą.
Labai dažnai architektūros fragmentų reikšmė lieka neįvertinta, nebranginama. Dar yra apleisti, neišvaizdūs pastatai, ir ne vienas verslininkas jau yra užsimojęs paveldo pastatą nugriauti, netyčia sudeginti ir vietoj jo pastatyti stiklinį ,,kubą“.
Be abejo, stengiamasi įtikinti, kad stambieji prekybos centrai atnešė teigiamų dalykų į provincijos pašalius, civilizacijos standartą, kartais net modernesnį negu Londone ar Berlyne, nes įranga nauja. Įdiegė greitą mechanizuotą pirkėjų aptarnavimą, įkūrė gero dizaino kavines, bet savo ruožtu sunaikino smulkųjį ir vidutinį verslą.
Pavertusi šalį naujovišku stambių postkomunistinių įmonių filialų tinklu, reguliuojanti kainas, atsiskaitymus ir prekių asortimentą. Tas pat yra ir Latvijoje, bet to negalima pasakyti apie Lenkiją, kur vaizdai mirga ir marga nuo reklamos bei spalvų (neretai prasilenkiant su skoningumu), kur gamyba auga.
xxx
Miesto įvaizdžio puoselėjimas neatsiejamas nuo savivaldos lygio. Jau nuo Abiejų tautų Respublikos panaikinimo savivalda pradėjo nykti. Rusijos carienė Jekaterina II ne tik panaikino visus savivaldos ženklus Lietuvos teritorijoje, bet ir savo meilužį, buvusį mūsų paskutinį karalių Stanislovą Poniatovskį iškeitė į jaunesnį rūmų arklininką Kuzmičių.
Savivaldos perspektyvos
Ir sovietiniais metais savivalda teturėjo tik formalius ženklus. Nuo tų laikų, įskaitant ir sovietinį laikotarpį, miestų savivalda šlubuoja ir tik dabar įgauna daugiau savarankiškumo.
Bet greitų pasikeitimų į gera sunku tikėtis.
Turiu omenyje politines partijas ir jų žmones. Juk, įvykus rinkimams į savivaldybes, neretai savivaldybės vadovaujantys kadrai pasikeičia iš esmės. Kas buvo niekas, tas tampa viskuo. Kraštovaizdžio reikalus tvarkyti ir spręsti imasi patupdytas skyriaus vedėjas ar vicemeras, anksčiau nieko bendro su tomis problemomis neturėjęs. Ir per vieną akimirką tampa protingiausiu.
Demokratinių rinkimų sąlygomis pažanga gali ateiti iš lėto, tik pasitelkus partinių kadrų mokymą, švietimą. Gal būtų naivu galvoti, bet vis dėlto tikslinga partijų aktyvo renginiuose nagrinėti Lietuvos kraštovaizdžio puoselėjimo uždavinius. Nesitikėkime, kad viešųjų ryšių studentas praktikantas ar eilinis tarnautojas naujai iškeptam merui ar vicemerui, gerai išmanančiam medžioklės ir vaišių gamtoje etiketą, teorijos neišdėstys, nepamokys.
Pinigas – litas
Mūsų krašto istorinis paveldas ir moralinė atsvara yra ir nacionaliniai pinigai. Dabar vėl pasigirsta balsų apie lito panaikinimą ir euro įvedimą. Prasideda Prezidento rinkimų kampanija, jaučiamas briuselinis užsakymas mūsų politikams sumažinti krašto savarankiškumą, taip pat reikia liaudžiai parodyti kažkokius nuveiktus darbus. Euro įvedimas – savotiška iliuzija, veiksmo imitavimas.
Girdimi ir kiti balsai, kad lito naikinti nereikia. Mes ir taip jau esame euro aplinkoje. Daug metų rašiau ekonomikos klausimais dirbdamas sostinės laikraštyje ir nesu šioje srityje naujokas, noriu pasakyti ir savo nuomonę. Euro įvedimas, kaip mėgstama argumentuoti, užsienio investicijų nė kiek nepadidins. Tai tik dar kartą bus nuskurdinta liaudis ir suteikta galimybė didiesiems turtuoliams triskart pakelti kainas ir išpūsti didžiųjų prekybos tinklų, korporacijų pelnus.
Dėl investicijų. Užsienio investuotojui, be abejonės, svarbu, kad būtų mažiau biurokratijos tvarkant reikalus, mažiau prievartavimo duoti kyšius.
O svarbiausia investuotojui – kvalifikuota, nebrangi darbo jėga, kurios daug neturime, nes nemažai darbščiųjų emigravo. Taigi litas, mūsų nacionalinė valiuta, čia niekuo dėtas. Tai mūsų ikona ir įvaizdžio dalis. Būdami Skandinavijos zonoje, matome, kad turtingesni ir galingesni, įtakingesni švedai, danai net ir negalvoja atsisakyti savo nacionalinių pinigų.
Kartą, būdamas užsienyje, kaip simbolinį atlygį vienam fotografui sumokėjau honorarą – dešimt litų.
– Kas šie du vyrukai, pavaizduoti banknote? – paklausė kolega.
– Lakūnai, – sakau.
Paminklai
Prancūzų architekto Andrė projektuotame Užutrakio dvare gali sėkmingai fotografuoti net sėdėdamas ant suolelio. Štai kaip apgalvota – kiekviena smulkmena. Beveik iš kiekvieno taško atviveria puikus vaizdas fotografavimui. Taigi įgyvendinant architektūrinius projektus reikėtų atlikti kruopščią vizualizaciją. O į svarstymo komisijas kviesti taip pat ir dailininkus, kraštovaizdžio fotografus.
Pastačius paminklus, svarbu įsivaizduoti, kaip jie atrodys fotografijose. Juk, regis, elementaru: žmonės žiūri į paminklą, ką jie pamatys paminklo fone. Kokią informaciją ir simbolius tai skleis. Bet išeina ne taip.
Chrestomatinis kurioziškas pavyzdys – paminklas V. Leninui Lukiškių aikštėje. Paminklo fone matoma Šv. Jurgio bažnyčia (ateizmo laikais kilo minčių ją nugriauti), o V. Leninas ranka rodo į KGB rūmus.
Paminklo J. Basanavičiui Vilkaviškyje fone – neaiškūs, nieko nesakantys krūmai, medžiai.
Paminklinis biustas J. Kudirkai Šakiuose – krūmokšnių, panašių į šiukšlyną, fone. Idealu būtų, kad už paminklo matytume gražų charakteringą miesto fragmentą.
Sėkmingas sprendimas yra paminklas V. Kudirkai Kudirkos Naumiestyje, pastatytas šviesaus mokyklos su baltomis iškiliomis kolonomis fone.
Medžiai
Dar viena kraštovaizdžio tema – medžiai. Mūsų stabmeldystės medžiai.
Vasarą, fotografuojant miesto kraštovaizdį, fotografams didelė problema tampa medžiai. Ypač įamžinant bažnyčias. Per medžius neįmanoma aprėpti viso bokštų vaizdo. Prieš šimtą metų parapijos žmonės, su meile pasodinę medžius, negalvojo, kad jie šitaip išsikeros. Teko fotografuoti ir leisti atvirukų rinkinį apie Aukštaitijos bažnyčias, tai susidūriau su rimtais sunkumais. Net kilo mintis rašyti raštą bažnytinei vadovybei dėl bažnyčių užstelbimo.
Bet atslūgau, kai išgirdau, kad davatkos vienoj parapijoj apskundė ir išgrūdo kleboną, išdrįsusį nupjauti šventoriuje medį, dar jam pripaišė ir kitų įvairių nuodėmių.
Pagalvojau, bendruomenė pati turi nuspręsti, kas gražu ir kas naudinga, vien raštais reikalo nepakeisi.
Kitame regione pamačiau šalia bažnyčios nupjautus medžius. Pasirodo, čia kraštovaizdį išgelbėjo varnos. Varnos dergė šventorių. Ką daryti? Šaudyti nekrikščioniška. Tai medžius išpjovė ir prašviesino bažnyčią.
Bėda su menkaverčiais medžiais ir ežeringuose rajonuose. Medžiai apauga ežerus, kad nuo kelio jų nematyti, norėdamas pasidžiaugti vaizdu, nufotografuoti, turi skristi lėktuvu. Ignalinos rajone įvaizdžio kūrėjai gražiausiose vietose jau iškerta proskynas, atveria vaizdus į vandens platybes. Molėtų ir kituose rajonuose ežerai tebėra paslėpti tarp alksnių ir karklų.
Labiausiai piktina kai kurių gamtosaugininkų apsidraudėliškumas. Kiek iškertama miškų toliau nuo krašto kelių! O kai reikia pagražinti kraštovaizdį, imtis kosmetikos, iniciatoriai-grąžintojai tampomi po teismus, skiriamos didelės baudos.
Vienas kuriozinių atvejų yra garsioji panorama – Raigardo slėnis, pagarsinta M. K. Čiurlionio paveiksle. Kadaise tai buvo turistų viena lankomiausių vietų Druskininkuose. Ne, slėnio panoramos dabar nepamatysi, ją užgožė krūmai ir menkaverčiai medžiai. Pjauti niekas nedrįsta, nesiima atsakomybės.
Kartą pasidalijau mintimis su vidutinio rango gamtosaugininke, tarsi norėdamas išsiaiškinti vyraujančią šios žinybos žmonių vidutinę nuomonę.
– Šalia bažnyčių, šalia ežerų? Jokiu būdu negalima pjauti, – kategoriškai kalbėjo moteris.
Kitas pašnekovas , ilgametis Dieveniškių istorinio regioninio parko direktorius Robertas Jomantas tvirtino, kad būtina nuolat vykdyti kraštovaizdžio formavimo kirtimus, ir tai vadovaujantis blaiviu protu, negailėti lėšų ir jėgų.Ypač svarbu atlaisvinti nuo krūmokškių piliakalnius. O iškirtus medžius aplink Gedimino pilį Vilniuje ir Bėčionių piliakalnį Šalčininkų rajone išryškėjo piliakalnių kontūrai, tarsi sugrąžino mus į istorinius laikus ..
xxx
Tai, ką dabar išdėsčiau žodžiais, – nėra nieko naujo, tik dar kartą paeiliui išvardytos senos problemos.
Mielas skaitytojau, be abejo, mokate puikiai fotografuoti. Išeikite pasivaikščioti po miestą su fotoaparatu.
Arba akimis pašaudykite, pagalvokite, kuris miesto vaizdas, kampelis galėtų būti atpažįstamu miesto simboliu.
Kuris? Bet kuris! Ne viskas dar beviltiškai sugadinta mūsų provincijos miestuose. Ir miesteliuose. Dar galima nemažai ką atrasti, pataisyti ir puoselėti.
Miesto padorus išskirtinis vaizdas svarbus kiekvienam. Tam, kad pajustų savo vertę, pasididžiavimą savimi, norą ir siekį gyventi savo krašte.
Jeigu mes tą įsivaizduojame, tai, man regis, jau visai neblogai.
Valentinas Juraitis
VYZDYS_2013_1
