Algimantas Žižiūnas (1940-2023): portretai su autografais ir sentencijomis

2020 m. sausio pradžioje fotomenininkas Algimantas Žižiūnas šventė 80-mečio jubiliejų. Ta proga norėtųsi gal kiek netradiciškai apžvelgti jo nueitą gana ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią.

  Gimė Algimantas Žižiūnas jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1940 m. sausio 10 d.  Kaune Onos Rozenbergaitės-Žižiūnienės ir Kazimiero Žižiūno šeimoje. Tėvą 1941 m. birželio sukilimo metu nušovė vokiečiai, kai fotografui buvo 1,5 metų, todėl jį prisimena labai miglotai. Tėvas buvo palaidotas bendrame kape buvusiose senosiose miesto kapinėse Kauno centre (dabar Rimties parkas). Motina liko viena su dviem mažamečiais vaikais Genovaite ir Algimantu. Vaikystė buvo sunki, nes šeimą lydėjo nepritekliai. Mama per vasaras išsiųsdavo vaikus į Anciškį, savo gimtąjį kaimą Kėdainių rajone, pas močiutę ir dėdę Antaną Rozenbergą, kad atsigautų kaime.

  1951–1959 m. mokėsi Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje, kur baigė 8 klases. 1956–1957  m. dalyvavo Kauno Vėlinių įvykiuose, buvo keletą dienų įkalintas, tardomas. Išėjusį į laisvę, KGB „priežiūros“ šleifas lydėjo jį visą sovietmetį.

   1959–1960 m. dirbo Radijo matavimo technikos mokslinio tyrimo institute pagalbiniu darbininku, kartu 1959–1960 m. vakarais mokėsi Kauno 8-ojoje darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. 1963 m. baigęs Kauno maisto pramonės technikumą, pagal paskyrimą dvejus metus dirbo Anykščių vyno gamykloje: 1963–1965 m. buvo vyno gamyklos pilstymo cecho meistras, bet vyndariu taip ir netapo, nes administravimo darbo tiesiog nemėgo.

   Vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse, technikume pradėjo fotografuoti, taip padėdamas mamai gauti kuklių pajamų išlaikyti šeimą. Gyvendamas Anykščiuose, pradėjo žurnalisto ir fotomenininko kūrybinį kelią: 1965–1969 m. dirbo Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju. Šalia tiesioginių pareigų užsiėmė kūryba: fotografavo, rašė į laikraščius ir žurnalus, suorganizavo pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose. Yra gavęs 3 aukso ir 1 sidabro medalį, kurie buvo pavogti išlaužus kūrybinių dirbtuvių duris tos pačios vagystės metu 2009 metais. Taip pat turi daugiau kaip 50 kitų apdovanojimų.

A. Žižiūnas neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universitetą, įgijo žurnalisto magistro diplomą.

  1969–1970 m. dirbo savaitraščio „Liaudies sargyboje“ literatūriniu darbuotoju. 1970 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, „Dialogas“, dienraštyje „Komjaunimo tiesa“, žurnale „Mokykla“. Ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklausomybę bendradarbiavo su žurnalais „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Girios“, su laikraščiais „Tiesa“, „Žalioji Lietuva“, „Literatūra ir menas“, „XXI amžius“, „Lietuvos aidas“ ir daugelį kt., taip pat su JAV lietuvių laikraščiu „Draugas“. Iki 2007 m. aktyviai dalyvavo žurnalistinėje veikloje, taip pat kaip fotomeno kūrėjas.

  1986 m. suvaidino fotografą A. Grikevičiaus politiniame detektyve „Vilkolakio pėdsakai“.

 1988–2016 m. surengė daugiausia parodų iš ciklų „Veidai ir mintys“; „Anciškis – Lietuvos vidurys“; „Mano vizijų moterys“. 2005 m. jam buvo suteiktas meno kūrėjo statusas.

 2009 m. prasidėjus kanalizacijos avarijoms kūrybinėse dirbtuvėse, buvo priverstas padovanoti Lietuvos valstybei savo viso gyvenimo darbą – asmeninį fotografijų ir negatyvų archyvą, kurį reikėjo džiovinti, dezinfekuoti ir tik tada sudėti į lentynas. Namuose laikyti tokį didelį kiekį nuotraukų ir negatyvų neužteko nei vietos, nei sąlygų. Minėto archyvo vertė – apie 2 mln. eurų. Jį sudaro apie 1 mln. negatyvų ir didelės vertės dokumentinių ir meninių nuotraukų, tarp kurių ir 1500 vnt. kolekcija „Veidai ir mintys“ (su dar vidutiniškai kiekvieno portretuojamojo 5 nuotraukų variantais), kuri buvo kurta daugiau kaip 30 metų, ir kartu su kitomis nuotraukomis dabar yra saugoma Valstybės archyvo Fotodokumentų skyriuje. Skyriaus darbuotojos šmaikštauja, kad jos išeis į pensiją, bet archyvo nuotraukos ir negatyvai skaitmeninti liks ateinančioms kartoms, nes tą darbą iki galo padaryti dešimtmečio tikrai neužteks.

  Sukaupęs vieną didžiausių fotografijų archyvų ir jį padovanojęs Lietuvai, fotomenininkas nebuvo tinkamai įvertintas. Sovietmečiu jo darbai nesulaukė deramo dėmesio, ir dabar, jau laisvoje Lietuvoje, jo pavardės neatrasi paminėtos nė vienoje monografijoje fotografijos istorijos tema. Gal kur užribio paraštėse puse žodžio ir buvo tik užsiminta. Buvo kilę sumanymų jo kūrybos monografijai išleisti, bet darbas liko nepadarytas.