Sprendžiant iš Izis(apvestas apskritimu) užfiksavusių fotografijų, darbo metu jis nešiojosi du fotoaparatus vieną su spalvota, kita su nespalvota fotojuosta. 1954 m.
Apie Izraelį Bidermaną (IZIS) sužinojau netikėtai. Dirbdamas fotoagentūros ,,Sipa Press” fotografu Baltijos šalims apsilankiau vienoje fotogalerijų Paryžiuje, ten išsikalbėjau su vadove, kad besąs iš Lietuvos .
– Iš Lietuvos?,-perklausė pašnekovė. Ir pridūrė mūsų gerbiamas autorius velionis IZIS , Izraelis Bidermanas yra iš Lietuvos, iš Marijampolės. Tai patvirtindama ji dar parodė enciklopediją, kur tai parašyta.
Apie Izis, sovietinės ir postsovietinėje erdvėje, šaltojo karo sąlygomis, nebuvo kalbama, nors jis yra vienas žymiausių to laikmečio fotografų. Gal būt todėl apie jį postsovietinė ervėje nebuvo kalbama, (kaip apie Bressoną ir kt., kad jis dirbo dešiniosios pakraipos spaudoje, gal dėl kitų priežasčių). Dar užėjau į žurnalo ,,Paris Match” redakciją, kur buvo publikuota, mano fotografijų apie Lietuvą, pasidomėjau ir apie Izį, šiame žurnale jis dirbo kelis dešimtmečius. Tačiau jauni žurnalistai apie veteraną nieko negalėjo papasakoti.
Grįžęs į Lietuvą, nes man buvojimai Paryžiuje būdavo trumpalaikiai, paskelbiau straipsnį apie garsųjį fotografą, fotomenininkų seminare Nidoje pristačiau Izis kūrybą, vieną iš fotoalbumų. Tai buvo pirmieji žingsniai, fotografui sugrįžti į gimtinę…
Vienas iš Izis fotoalbumų, išleistų anglų kalba
Izraelis Bidermanas (1911-1980) (fotografo slapyvardis IZIS) prancūzų fotografų reitinguose patenka į pirmąjį penketuką tarp tokių įžymybių kaip Bressonas, Brassai, Duano, Ronis. Šie autoriai, kūrę praėjusio amžiaus viduryje plėtojo humanistinės fotografijos kryptį, kuri netiesiogai turėjo įtakos ir lietuviškosios fotografijos mokyklos formavimuisi.
Prieškario Marijampolės porceliano prekybininko sūnus Izraelis Bidermanas buvo klajokliškos, neramios dvasios jaunuolis. Trylikos metų baigęs mokyklą hebrajų kalba, vėliau mokėsi piešimo, retušavimo, trejus metus su draugu keliavo po Lietuvą, uždarbiavo kaip kaimo fotografas. Tėvas norėjo, kad sūnus išmoktų staliaus amato, o jis pasirinko fotografiją.
Atvyko į Paryžių
1929 m. pasaulį užgulė ekonominė krizė, Amerikoje vadinta Didžiąja depresija. Šią depresiją mes matome įspūdingose Dorotėjos Lange fotografijose, kur Amerikos vyrai, laukdami bet kokio pasiūlymo užsidirbti, užmiega tiesiog ant grindinio.
Krizės banga pasiekė ir Lietuvą. Krašto ekonominį gyvenimą apsunkino ir tai, kad Vokietija, keršydama už Klaipėdos krašto susigrąžinimą, atsisakė priimti lietuviškas eksporto prekes. Prezidentas A.Smetona net buvo paskelbęs reikalavimą valdininkams-tarnautojams iš ūkininkų pirkti bent po vieną žąsį…
Miestuose taip pat buvo sunki padėtis. Porceliano krautuvės savininko Bidermano šeima kantriai kentė užgulusią sunkumų naštą. Šabo dieną šeima neturėjo net už ką nusipirkti šventos tradicinės baltosios duonelės religinėms apeigoms atlikti. Buvęs sėkmingas krautuvininkas nedrįso kreiptis į bendruomenės vadovybę šalpos.
Izraelis nutarė emigruoti, laimės iškoti svetur. Kaune įsikūrusi Prancūzijos ambasada perspėjo, kad Paryžiuje nebus lengviau, niekas nelaukia naujų bedarbių. Bet atkaklusis Izraelis, nesulaukęs užsienio vizos, išvyko į Vakarus.
1930 sausio 11 d. traukiniu atvyko iš Vokietijos į Nord stotį Paryžiuje. Tik savaitė buvo likusi iki jo 19-ojo gimtadienio, kai keliaujantis fotografas atvyko į Paryžių be cento kišenėje. Tiksliau, turėjo 25 frankus, bet pasienyje už bagažo viršsvorį pasieniečiai paėmė 18, kišenėje liko tik 7 frankai. Avantiūra būdinga jauniems žmonėms: be jokių asmens dokumentų, nemokėdamas kalbos. Pirmosios dienos, mėnesiai buvo sunkiausi – be lėšų pragyvenimui, be pastogės. Būdamas jau prakutęs fotografas, surado darbelį, už kurį jam kaip nelegalui mokėjo 1/3 atlyginimo.
Nakvodavo toje pačioje laboratorijoje, ar atsitiktiniuose nakvynės namuose. Vėliau įsikūrė garsaus finansininko Rotšildo globojamuose prieglaudos namuose, skirtuose neturtingai Paryžiaus žydų bendruomenei paremti. Tai tęsėsi ne vienerius metus.
Tuo laikotarpiu jis lankė hebrajų kalbos studijas, rabinų padedamas studijavo Talmudą. Darbštų ir pareigingą vaikiną pastebėjo verslininkų Rabkinų šeima. Patikėjo jam tvarkyti nedidelę fotoparduotuvę Paryžiaus centre. Vėliau, 1934 m., Izraelis vedė Rabkinų dukrą Niną, tapo pasiturinčios šeimos žentu.Gimė sūnus Manuelis.
Izraelis Bidermanas šiuos metus prisimena kaip labai šviesius. Gyveno pakankamai pasiturinčiai, po darbo galėjo lankytis teatruose, domėtis Moljeru, Čechovu, Šekspyru. Lankėsi dailės parodose, nors tapyba domėjosi ir Marijampolėje. Jis toliau mokėsi fotografijos pas meistrą Arnalą, įkūrusį studiją Rochechouart bulvare. Ši studija skyrėsi nuo Marijampolėje veikusių fotostudijų.
Pas Movšę fotosesija vykdavo tik dienos metu, gaudant pro didelius stiklinio paviljono langus prasikverbiančius spindulius. O jei šviesos per daug, naudojosi specialiais temdikliais, užuolaidomis. Pas paryžietį Arnalą darbas skyrėsi kaip diena nuo nakties: elektros lempos, blykstės, pažangesnė fototechnika. Vėliau išsinuomojo studiją Nationale gatvėje: dažniausiai fotografavo vestuves, vaikus, portretus. Izraelis labai mylejo savo šeimą , vienu metu jo siunčiama parama į Marijampolę buvo vos ne vienintelis tėvų pragyvenimo šaltinis. Kiek prakutęs Į Paryžių pasikvietė gyventi ir dirbti savo seserį Niną bei brolį Naftalį.
Išgyventi karo negandas. Prancūzijos Išsivadavimo judėjimas
Antrasis pasaulinis karas sukėlė daug nerimo. Ėmė šeimininkauti hitlerininkai. Bidermano šeima nusprendė, kad bus saugiau persikelti į nedidelį Ambazako miestelį, esantį 18 km nuo Limožo. Ten įsidarbino fotografu-retušuotoju. Bet ir čia ramybės nebuvo. Persekiojo hitlerininkai, Peteno vyriausybės prisplakėliai prancūzų tautos išdavikai.
1944 m.buvo suimtas, tardomas, kankinamas, kad išduotų Išsivadavimo judėjimo dalyvius. Bet pavyko išgyventi, padėjo miestelio savivaldybės tarnautojai Henris Delaže ir Luisas Želane, vėliau jie paskelbti pasaulio teisuoliais. Konspiracijos sumetimais Bidermanas savo pavardę pakeitė į Izis.
Vėliau ji tapo fotografo–menininko slapyvardžiu. Ambazako miestelyje suartėjo su Pranzūzijos Išsivadavimo judėjimo kovotojais, įstojo į jų gretas. Padalinio vadas Georgas Genguinas dažnai lankėsi Bidermano studijoje. Pats Izraelis daug fotografavo pasipriešinimo kovotojus, sukūrė ištisą portretų seriją.
Pasibaigus karui šalis pakilo į persitvarkymo ir atgimimo kelią. Bidermanas patyrė ir asmeninio gyvenimo pokyčius, 12 metų pragyvenęs išsiskyrė su žmona. 1946 m. vedė Luisą Trailin, po poros metų gimė dukra Liza.
Ir vėl į sostinę.Emigranto pripažinimas
Izis šiuo laikotarpiu buvo savo kūrybinių sugebėjimų ir įkvėpimo viršūnėje. Daug fotografavo įvykius, žmones tarp jų ir politikus. Pavyzdžiui, jo užfiksuota fotografija, kai generolas De Golis kalba į minią, buvo išleista pašto atviruku ir platinama dideliais tiražais. Ir vėl į Paryžių. Nuo 1949 m. pradėjo dirbti fotografu žurnale “Paris Match”, nuo pat pirmojo numerio lygiai dvidešimt metų. Žurnalui fotografavo tokias žymias asmenybes kaip Chagallas, Pablas Cassalsas, Utrillo, Collete, ėmė artimai bendrauti su litvaku nuo Vitebsko Marku Chagallu. Apskritai I. Bidermano kaip fotografo kelias į pripažinimą prasidėjo nuo pažinties su žymiais žmonėmis, nors deja, tik dvidešimtaisiais jo gyvenimo Prancūzijoje metais. Tokia emigranto dalia naujame krašte.
Knygos
1950 m. išleido pirmąją bene geriausią savo knygą apie šį miestą „Paris des Reves“ (Žavusis Paryžius). Šis fotoalbumas buvo pakartotas šešiolika kartų ir pasiekė 170 tūkst. tiražą. 1951 m. išleido „Didysis pavasario balius“, tais pačiais metais su poetu Ž.Preveru (Jacques Preverto) „Charmes de Londres“ (Londono žavesys). Paskui pasirodė ir dar devyni fotoalbumai, dažniausiai su Jacques Preverto ir kitų žymių poetų tekstais. Izraelio Bidermano fotografijos tapo Prancūzijos meno ir kultūros plikimo neatsiejama dalimi. Izis kelis kartus vyko į Izraelį, o į vieną iš kelionių leidosi kartu su André Malraux, kuris ir parašė jo fotografijų albumo įžangą.
Niujorko modernaus meno muziejuje MoMA vykusioje parodoje Five French Photographers jo fotografijos eksponuotos šalia Cartier-Bressono, Doisneau, Brassaï ir Ronio kūrinių. 1978 m. jis su savo kūryba buvo pakviestas garbės svečiu į fotografijos festivalį Arlyje. 1978 m. jam suteiktas Prancūzijos meno kūrėjo titulas.
Požiūris ir profesijos virtuvė. Fototechnika.
Izis fotografijos pasižymi meile žmogui, romantika, impresionizmo dvasia ir ypač meile mažam žmogui. Jo herojai gėlių pardavėjai, batų valytojai ir Paryžiaus benamiai, cirko artistai, gatvių šunys.
Kaip asmenybė per devyniolika metų susiformavęs senojoje Marijampolėje, augęs šalia vežikų, miestelio šlavėjų, prekybininkų šurmulio, Izraelis, jau tapęs žymiu fotograf,u pasąmonėje lyg ir atgamindavo matytus Lietuvos provincijos miesto vaizdus, jausdamas jaunystės nostalgiją, dokumentuodavo Paryžiaus Senos pakrantes. Jo fotografijos išsaugojo savitumą, šiltą humanistinį žvilgsnį. Kai kolegos žūrovai jam sakydavo, kad jo fotografijos tarsi nerealios, paskendę svajonių rūke, Izis melancholiškai atsakydavo – tai mano realybė…Realistiškumas ir impresionizmas – tai Izio kūrybos bruožai.
Kalbant apie Izis naudotą fototechniką reikia pažymėti, kad jis pradėjo dirbti su studijine kamera 9×12 cm. Ja išmoko dirbti dar Marijampolėje. Panašaus tipo kamerą naudojo ir Paryžiuje. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais naudojo plačias fotojuostas ir 6×6 cm ir 6×9 portatyvias dumplines fotokameras. Jomis nufotografavo Pasipriešinimo judėjimo dalyvių portretus ir sukūrė seriją knygai „Paris de Reves“ (Žavusis Paryžius). Padėjęs dirbti žurnale natūraliai ėmė naudoti portatyvią žurnalistikai pritaikytą techniką, juostinius 24×36 mm fotoaparatus Nikon, Canon, Leica. Sprendžiant iš jį užfiksavusių fotografijų, darbo metu jis nešiojosi du fotoaparatus vieną su spalvota, kita su nespalvita fotojuosta. Jau 1950 m. žurnalo viršeliai būdavo spalvoti. Sumaniai panaudodavo papildomą apšvietimą: blykstes, kaitinimo lempas. Pavyzdžiui, fotografuodamas rašytoją Dž. Steinbeką jis blykstės pagalba įveikė priešpiešinį apšvietimą.
Kryžkelėje su pripažinimu
Man Izis fotografijos artimos ir todėl, kad šis žymus fotografas gimė Marijampolėje, mindė tuos pačius Marijampolės šaligatvius, kaip ir aš. Tik mus skiria 30-40 metų laikotarpis. Šį menininką atradau sau ir parvežiau žinią apie jį kitiems tik 1996 metais lankydamasis „Paris Match“ žurnalo redakcijoje, kur tarsi sekdamas senojo marijampoliečio pėdsakais pateikiau savo fotografijų apie Lietuvą.Vaizdų redaktoriai, peržiūrėdami mano fotoserijas, tarp kitko užsiminė, kad šioje redakcijoje beveik tris dešimtmečius dirbo fotografu Izis, kilęs iš Lietuvos.Užsimezgė pokalbis. Bet labai ką išsamaus jaunos kartos žurnalistai apie Izis negalėjo papasakoti.
O mes, gyvendami už „geležinės uždangos“ Sovietų Sąjungos sudėtyje, dėl cenzūros nedaug ką težinojome apie Vakarų Europos gyvenimą, fotografus, kultūros žmones, kurie kažkuo neįtiko, netilpo sovietinės propagandos rėmuose. Nors De Golio vyriausybė palaikė draugiškus santykius su Sovietų Sąjunga, o prancūziškasis komunistų laikraštis „Jumanite“ buvo laisvai platinamas mūsų kraštuose, apie dešiniosios pakraipos liberalųjį „Paris Mach“ žinojome tik iš nuogirdų, kritikos. Kadangi dešiniojo sparno liberalūs žurnalistai neretai pašiepdavo sovietinį brežnevinį sąstingį, tai Izis, kaip ir kiti šios pakraipos kūrėjai, buvo nepageidaujami Sovietų Sąjungoje. Tuo tarpu kai žymusis H.C.Bressonas jau buvo išleidęs pozityvią fotoknygą apie tarybų šalį, Izis tokių ditirambų nedarė, savo objektyvą kreipė į Izraelį, Paryžių, Londoną.
1996 m. ir parašiau straipsnį apie Izį žurnale „Vyzdys foto/video“. Tai buvo pirmasis straipsnis apie iškilųjį menininką, paskelbtas Lietuvoje po ilgos mūsų krašto izoliacijos nuo likusio pasaulio. Geri fotografai neprapuola. nors minėdami šio menininko šimtmetį, jį prisimename, Lietuvoje turėtume siekti kad šis autorius taptų chrestomatiniu, pristatomu visose šalies vizualinio meno edukacinėse programose.
2007 m. fotografo sūnus žurnalistas Manuelis Bidermanas, su juo bendravau, kai buvo atvykęs į Vilnių, (Manuelis pasekė tėvo pėdomis tapo žinomu fotografu, žurnalistu, ilgus metus dirbo žurnale „Ekspreso“, kaip karo korespondentas dalyvavo kare Alžyre, parašė keletą knygų), talkinant įvairioms institucijoms, atvežė į Lietuvą tėvo fotoparodą, kuri buvo eksponuojama Vilniuje, Marijampolėje, Panevėžyje. Išleistas gražus fotokatalogas, skirtas Izio kūrybai.
Valentinas Juraitis
Moisiejaus Buhalterio fotoatelje, kur fotografo pradžiamokslį gavo Izis. Marijampolė. 1930 m.
Izis. Kavinė Montparnaso bulvare. Paryžius. 1976 m.
Izis. Montebelas. Paryžius. 1951 m.
Izis. Paryžiaus šiokiadieniai. 1949-1950 m.
Izis. Poetas Jacques Prevert. Paryžius. 1954 m.
Izis. Rašytojas Džonas Steinbeckas Paryžiuje. 1950 m.
Du emigrantai litvakai Markas Šagalas iš Vitebsko ir Izraelis Bidermanas iš Marijampolės Paryžiuje panašiai suvokdavo kasdienybės realijas, vienas kitą puikiai suprasdavo. 1969 m. sūnaus Manulelio Bidermano nuotr.
