Kai buvo pažymimas Berlyno sienos nugriovimo 30-metis, prisiminiau tą laiką, kai aktyviai fotografavau ir išleidau savo fotoalbumą ,,Plikomis akimis”, kuris nėra toks didelis, kaip kiti daro, galbūt labiau panašus į parodos katalogą.
Kai maketavome leidinį, pagalvojau, kokia turėtų būti to albumo idėja. Įvykių, kasdienybės smulkmenų pamatymas iš arti buvo tas virbalas, kuris jungė mano fotografijas: daug ką mačiau iš arti ir dokumentavau, ieškojau laikmečio simbolių, bruožų. Kaip sakoma, mačiau plikomis akimis, be žiūronų, ne per televizorių…
… ir su Berlyno siena buvo tas pat. Tuomet pro Berlyną važiavau į World pressphoto fotoparodą, kurioj buvau pakviestas dalyvauti Amsterdame. Jau pradėjo griūti ,,geležinė uždanga”. Berlyno siena buvo ,,kietas” to laikmečio simbolis.
Prisimindamas tą laikotarpį pasikrapščiau po savo atmintį, užmečiau akį į fotoarchyvo kietus diskus…
Geopolitiškai vertinant – Berlyno sienos išmontavimas – buvo planuotų pokyčių pradžia. Negalėjo Europoje tai ilgai ir be galo tęstis, ignoruojant ekonomikos dėsnius. Sovietų sąjungos vadovai, kaip rašo įvairi spauda, žvelgdami gal 50- gal šimtą metų į priekį jau seniai ieškojo ryšių su Vakarų Vokietija, ieškojo naujų rinkų ir įtakos netik Europoje realizuojant savo energetinius išteklius. Ir šiandien tą matome E. Honekerio VDR , nuolat dotuojama respublika buvo neperspektyvi, ir kaip ,,pėstininkai” žaidime buvo paaukoti dėl įtakos ir ilgalaikių tikslų. Galbūt to planavimo daug ir nebuvo, tuo tik giriamasi, o chaoso – daugiau.
Tas chaosas, sovietinės imperijos susilpnėjimas, padėjo ir atkurti Lietuvos respubliką. Šmaikštūs žurnalistai ,,perestroikos metu” taip kalbėjo apie savo sovietinius vadus: vienas prezidentas Rusiją ,, praplepėjo”, kitas – prezidentas – ,,pragėrė”…
Galbūt visai nenuostabu, kad vėliausias SSSR prezidentas M. Gorbačiovas, kur prie jo, buvo sugriauta Berlyno siena, gyveno Vokietijoje prašmatniame kurorte ir leido čia senatvės dienas.
Šis straipsnelis man tai yra ne tik prisiminimų vakarėlis, bet ir savotiškas pamąstymas.
,,Berlyno siena” kaip fizinis objektas buvo labai skirtinga: iš kurios pusės į ją pažiūrėsi?
… Dar praėjau pro sargybą,nemalonią baisesnę, negu šiais laikais eičiau oro uoste patikrinimą` lipant į lėktuvą. Ant sienos iš rytų pusės nei vieno užrašo. O iš Vakarų Berlyno pusės visko prirašinėta tarsi laikraštyje. Pasivaikščiojau gana ilgokai po Treptovo parką Vakarų Berlyne, turėjau laiko nes iki kito traukinio dar buvo sočiai.
Ta siena. O pagrindinėje dalyje, kur miestą kažkada jungė pagrindinė gatvė buvo mums svarbus ypatingas užrašas ,,Free Baltic states”. Šį cenzūruojamą užrašą ir nufotografavau.
Lietuvoje , taip pat ir mano gimtojoje Marijampolėje, po truputį viskas tirpo, artėjo atšilimas ir daugeliui atsirado daugiau galimybių save išreikšti , kaip ,,Skorpijonai” traukė dainą-hitą : pasikeitimų vėjai…/the wind of change…
Man Berlyno sienos griuvimas atvėrė daugiau galimybių realizuoti save fotografijoje, žurnalistikoje. Pajusti, kur yra savanaudiški sukčiai, ir kur geranoriški draugai… Ir , sakyčiau, tie atradimai priklausė daugiausia nuo mano asmeninių pastangų, nes neturėjau galingų užtarytojų, būdamas kolūkio šoferio vaikas… Kas iš to , kad mano senelis iš motinos pusės yra žurnalistas ir rašytojas A. Vaičiulaitis. Iš jo tiesioginės patirties pasisemti negalėjau, nes nei karto nemačiau. Jo jau seniai nėra gyvųjų tarpe, o ir jam pačiam gyvenančiam užantalnėje ir redagavusiam žurnalą ,,Aidus”, ,,Ateitininką” buvo nesaldu: 50 metų teko patirti sovietinės cenzūros tylą. Dabar egzodo menininkai sugrįžta. Dabar šeima kas dveji metai skiria A. Vaičiulaičio premiją pasižymėjusiam lietuvių novelistui.
…Ėjau ir stengiausi atidaryti duris, kurios atsidarydavo, o kurios ir neatsidarydavo. Pradėjau aktyviai bendradarbiauti užsienio žiniasklaidoje.Tai bendradarbiavimas olandų ,,Hollandse Hoogte”, prancūzų ,,Sipa press”, vokiečių laikraščiuose.
Realizuojant save kaip autorių tuo laikmečiu buvo populiariausias būdas būti pačiam savo prodiuseriu. Tai patikimas būdas , bet ilgalaikėje distancijoje – ne perspektyvus. Menininko kelyje norint kažką pasiekti būtina komanda,strategija, bent jau bičiulių kuopelė.
Prisimenu tuos laikus, tuomet užsiėmiau savotišku orientaciniu sportu: su žemėlapiu rankoje ir savo fotografijų portfolio lankydavau fotografijų galerijas . Visas iš eilės. Tai buvo savotiška kultūros savišvieta.Paryžiuje atradau Izraelį Bidermaną, kilusį iš Marijampolės.Parašiau apie jį straipsnelį, tai buvo žymaus fotografo sugrąžinimo į Lietuvą pradžia. Vėliau Lietuvos fotomenininkų sąjunga atliko didelį ir reikalingą darbą – surengė šio autoriaus parodą Lietuvoje.
Prisimenu, Niujorke Soho rajone, vienas galerijos savininkas , kaip būdinga amerikiečiams, atvirai ir tiesiai pasakė ,, man labai patinka tavo fotografija ir ji tikrai gera, bet tam kad ją parduotum, reikia patvirtinimo, kiek atspaudų atspausdinta, reikia tavo biografijos, istorijos, pažymų, kokiuose muziejuose jos saugomos, formuojamo vardo žinomumo”.Tokių pažymų turėjau, bet ne su savimi. Sakė jis , kolecininkai yra cinikai, dauguma jų perka fotografijas tik investuodami savo pinigus. Per vieną dieną aplankydamass visas Stokcholmo fotogalerijas, vėliau apie jas parašiau straipsnelį.Būtų gerai, jei tokių straipsnių apie fotografijos rinką būtų daugiau…
…Tuomet sostinės laikraštis, kuriame dirbau paskelbė mano straipsnių seriją ,,Olandijos reportažai” tai vienas iš komplimentų man buvo skambutis iš Vilniaus aklųjų kombinato klausė, ar bus tų straipsnių tęsinys… Įgarsintus straipsnių klausėsi aklieji…
Prasidėjo gana reguliarios kelionės į Amsterdamą, Paryžių. Kartą susitikę fotoagentūros būstinėje su kolega rumunų reporteriu (free lance) pajuokavome, bet mes reikalingi ne tų leidinių redakcijų minkštuose krėsluose, o Lietuvoje ir Baltijos šalyse, ar kažkur Bukarešte, kad nufotografuotume įvykius, gyvenimo bruožus…ir iš ,,chebrytė” užsidirbtų sau riebesnį buterbrodą…
Mano fotoredaktorius Jeanas Louisas dažnai kartodavo: kai nėra įvykių, fotografuok bruožus ,,cover the features”…
O pamatyti tuos besikeičiančius gyvenimo bruožus yra sunkiausia…Kai esi šalia, regis, niekas kasdienybėje nesikeičia. Tai, kad pastebėtum reikia ,,aštrinti savo žvilgsnį” ugdyti savyje pastabumą, neiti paskui minią, ugdyti savyje filosofą, ne bėgti, o sustoti ir pagalvoti.
Ir tų fotografijų buvo, teko ieškoti temų pristatant Lietuvą. Net fotografuoti Vilniaus Totorių gatvės daržovių pardavėją, kuri buvo labai panaši į Margaret Thatcher, mano užfksuotas Stalino paminklo pervežimas pakeliavo po Vakarų ir net Rytų žiniasklaidą. Ir visi tą iliutraciją skirtingia interprertavo: vieniem pokyčiais vyksta greitai, kitiems per lėtai…
Stebint Vakarų ir Rytų žmones man į akis krito pirmųjų individualizmas, savanaudiškumas, o antrųjų kolektyviškumas, didesnis nuoširdumas. O apskritai, žmonių sugedimas ir tyrumas visur vienodas, net ir kyšiai, ,,atkatai” vakaruose panašūs, kaip viena bičiulė iš Berlyno Humboldo universiteto man pasakė: čia tas pat tik ,,tik stavkės” didesnės… Taigi mes, rytiečiai, niekuo ne prastesni, tik turime daugiau dirbti, kad gautume tą patį rezultatą.
Berlyno sienos griuvimo laiku laukiant traukinio ne kartą teko naktį praleisti stotyse.O tie rytų vokiečių jaunuolių , panašių į fašistuojančių gaujų siautėjimą, priekabiavimai: ,,juden”. Pykčio priepuoliai – tai buvo jų vidinis skausmas, kad jie susijungusioje Vokietijoje yra antrarūšiai, nevykėliai, to jiems Vakarų vokiečiai nepamiršdavo priminti. Dar ir šiandien prisimenu situaciją, kai vienas provokuodamas man po kojoms metė sudaužė alaus butelį ir aš norėjau jį priversti išlaižyti. Bet šaldančiu protu suvokiau, verčiau nesivelti į konfliktą, kad vietos policija bet kokiu atveju bus ne mano pusėje…
,,Vilniaus statybos” statybininkai ilgus metus draugavę su erfurtiečiais matė, kaip rytiečių Erfurto statybos įmonė privatizuojama, o naujais viršininkais ,,pastatomi” atstovai iš vakarų Vokietijos, nes, esą, vietiniai vokiečiai nemoka tinkamai vadovauti. Vyresniojo, turtingesnio brolio istorija. Na, ,,Vilniaus statybos” trestas pavirto į 18 privačių statybos įmonių, kurių didesnė pusė vėliau bankrutavo, keletas išaugo į galiūnus, jau ne valstybines, o privačias įmones.Tą dalyką gerai prisimenu, nes keletą metų dirbau to tresto daugiatiražiniame laikraštyje, pažinojau ne vieną statybų vadovą.
Prabėgus 30 metų po ,,geležinės uždangos” griuvimo, kai buvau vienas pirmųjų keliavęs anapus sugriautos Berlyno sienos. Nemažai visko pamačiau. Bet dabartiniai mūsų emigrantai jau turi žymiai daugiau ir didesnės patirties.
Dabar ,,Berlyno sienos” tie pokyčiai ryškesni nei prabėgus 10-15 metų. Didesne turtinė atskirtis.Štai šiandieniniai Amsterdamas ir Vilnius iš pažiūros panašūs miestai.Pilna stiklinių vitrinų, modernių automobilių, prekių. Bet mastymo skirtumai – didžiuliai, ir ne tik dėl to, kad vakariečių finansinės pajamos didesnės.Olandų tradicijų nieks tiek nelaužė, negriovė, kiek mūsų. Olandai mus aplenkė ir išstūmė iš rinkos auginant tulpes ,,perestroikos” metu. Olandai tebelieka labiau patyrę ,,spikuliantai”.
Mūsų gyvenimas tebera bei rytai, nei vakarai.Tai pilkoji zona, kur didžiausias ekonomikos iškrypimas ,,supermarketų” įsigalėjimas miesto centruose. Viename gyvenamajame kvartale po 4 supermarketus. To Vakaruose nėra.
Prognuozuojant netolimą ateitį pas mus nereikia būti ypač įžvalgiam. Užtenka įdėmiau pasižiūrėti kokios tendencijos išsivysčiusiose eurosąjungos šalyse, po kelių metų bus tie pokyčiai ir pas mus.
Štai pokyčiai fotožurnalų rinkoje. Olandų fotožurnalas ,,Focus” , iš kurio ėmiau patirtį, leisdamas žurnalą ,,Vyzdys” , jau nebeleidžiamas kas mėnesį (nors skaitytojų rinka per 15 mln.). Išeina tik ketvirtiniai ,,Focus” leidiniai su fotografų kūrybos pristatymais. Dideli pokyčiai ir britų fotožurnalų rinkoje.Tik vokiečių fotografijos rinka tebėra įvairi ir spalvinga.
Fotografijos kūrybos srityje taip pat – dideli pasikeitimai. Šiuolaikinio meno fotografija krypsta į konceptualųjį dokumentavimą, projektus, kur tekstas – paaiškinimas tiek pat svarbus, kiek abstraktus vaizdas. Kiek tai turi išliekamosios vertės?
Kalbant apie fotografiškąjį Berlyną man gaila, kad čia nepavyko išsaugoti lietuvės Giedres Bartelt fotogalerijos. 12 metų dirbusi nuostolingai, ši galerija nesulaukė deramos paramos iš Lietuvos ir vokiečių verslininkų, kurie privatizavo įmonės Lietuvoje. Ši galerija geroje vietoje Linienštrasėje buvo puiki platforma, erdvė mūsų fotomenininkams parodyti savo kūrybą tokiame svarbiame mieste kaip Berlynas. Deja, vartai užsidarė, ir tai yra didelė klaida.Tai mūsų kultūros vadinamųjų ,,strategų” trumparegiškumas. Čekai, skandinavai savo galerijas Berlyne turi.
Gyvenimo dokumentavimas paliekamas skubantiems internetinių svetainių fotografams. Kurie konkuruodami lekia, bėga. Akimirkai neturi laiko susimąstyti, O žurnalų rinka, kuri skatino gilesnės fotografijos poreikį, siaurėja. Savivaldybių leidiniai reikalauja tik gliancinės pagražintos savigyros fotografijos. Nacionaliniu lygiu retai kada pasitaiko projektai tokie kaip R. Rakausko, A. Sutkaus ,,Šalis ta Lietuva vadinas”, Roberto Franko ,,The Americans”. Bet dėl to nereikia liūdėti, gyvenimas viską sustato į savo vietas.
Valentinas Juraitis
Valentinas Juraitis. Berlyno siena iš Vakarų pusės. 1989
