Algis Griškevičius: Mikališkių kaimo sfinksai

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.

2022-10-25

Algis Griškevičius. V. Juraičio nuotr.

– Važiuoju į Mikališkes pas Mykolą… Vėl pas Mykolą? Vis tie patys darbai: konstravimo, vaizdo paruošimo, lentų obliavimo, namelių statymo, bonsai medelių sodinimo, fotomodelių – savo draugų dailininkų – vaikymo po laukus, priverstinių laipiojimų po medžius ir režisavimo pratybos, – Algis Griškevičius maždaug taip galbūt pernai, o gal užpernai atsakė į klausimus, kuo užsiima, ką kuria.

O gal niekas ir neklausė, o jis niekam nepasakojo apie savo keistenybes ir tas vizijas. Bet tai ir nesvarbu.

Svarbiausia, kad Algis Griškevičius, ilgametis tapytojas, teatrų scenos dailininkas, pastaraisiais metais paėmęs į rankas fotoaparatą, perkėlė vizijas ir ant fotopopieriaus. Autorius įsitikinęs, kad šiais laikais menininkui nesvarbu, kokią medžiagą naudoti informacijai perteikti. Drobė – gerai, metalas, medis, akmuo, fotopopierius? Svarbiausia – idėja, mintis, pasaulėvaizdis.

Na ir Mikališkės, atsitiktinis, netikėtomis aplinkybėmis atrastas kaimas kažkur Lietuvoje, kuriame gyvena jo bičiulis Mykolas, padėjęs įgyvendinti sumanymus, vaizdų istorijas. Šis kaimas jam tapo savotišku vaizdų konstravimo poligonu.

Žvelgiant į vieną, kitą Griškevičiaus Mikališkių kaimo vaizdelį, situacijas nejučiomis užvaldo jausmas, kad keliauji Guliverio takais. Štai Liliputų šalis. Štai milžinas sėdi, tinginiauja baloje – ežere ir gėrisi galbūt gimtinės peizažu. O galbūt, kaip tas Džonatano Svifto herojus, stebi iš aukščiau žemiškus, smulkius ir niekingus liliputų darbelius, eibes, silpnybes. Kažkada Dž. Sviftas už tokias, nors ir metafotiškai pavaizduotas visuomenės ydas ir apnuoginimus, gavo ne tik pylos, bet ir nukentėjo nuo žemiškųjų valdovų.

Algis Griškevičius neneigia, kad kadaise žavėjosi Guliverio patyrimais ir ne kartą skaitė keliones. Kaip ir kiekvienas kultūros paveldas atsidėjo jam kažkuriame sąmonės ir pasąmonės stalčiuje, ir gal būt kažkuria forma, ar aidu atsikartojo Algio lakšuose.Išradingų literatūrinių užuominų, antikinių alegorijų paverstų vaizdiniais Algio darbuose galima aptikti ir daugiau.

Tačiau Algis Griškevičius nemėgsta daryti chirurginių socialinių konkrečios politinės sistemos pjūvių ir prokuroriškai nieko nekaltina, nekelia į padanges ,,ant šakių“. Nekalba kaltinamuoju tonu. Jam svarbiau pakilti nuo istorinio konkretumo, fakto, dokumento, jam svarbiau simbolis, forma. Algis sakosi kuriąs istorijas, ir nori, kad jos prasidėtų komiškai ir ne visada baigtųsi tragiškai. Jam patikdavo sovietmečio gruzinų filmai, kuriuose gaudavai gerą dozę tragikomiškumo.

Kurdamas, konstruodamas vaizdą jis sustoja istorijos viduryje arba pradžioje, ir jau kiekvieno fantazijos, asmeninio drovumo, šventeiviškumo ar begėdiškumo reikalas, kaip ją užbaigti. Būdamas prigimtinis vilnietis ir tik tėvų šaknimis priartėdamas prie Dzūkijos kaimų Simno apylinkėse Algis natūraliai pagauna lietuvių liaudies gaivališką humorą, išdykavimus. Tarsi protestuodamas prieš anoreksiškų, liesučių top fotomodelių kultą, Algis į savo leksiką įveda sveikata trykštančias ,,danajas“. Ir jos puikiai atsiskleidžia Zodiako ženklų formose… Į klausimą, kur gavęs fotomodelių, Algis atsako, kad iš čekų fotografo Jano Saudeko ,,skolintis“ neteko, surado čia, sostinėje…

O vyrų, apkūnių ir įmitusių dručkių, taip ieškoti nereikėjo – tai draugai – kolegos dailininkai, nevengiantys sočiai pavalgyti ir išgerti alaus, na ir eksperimentuose padalyvauti.

Praverdamas savo kūrybos laboratoriją – virtuvę Algis tvirtina, kad modeliams honoraro nemokėjęs. Vaizdų užfiksavimui, kurių paruošimas užtrukdavo kelias dienas, savaites, kadrui nuspausti pakakdavo ir keliolikos minučių. Naudojo skaitmeninį veidrodinį pilno formato fotoaparatą Canon EOS D5, o pajutęs, kad su šiuo aparatu negalės išgauti kokybiško 1×1,5 m formato fotografijų, į rankas ima vidutinio formato Mamiją 6×7 su nespalvota fotojuosta. Po to negatyvinę juostą skenuoja, skaitmeniniu būdu spausdina reikalingo formato fotografijas. Kiekvieno kūrinio pagamina tik po aštuonis egzempliorius, jų tiražą patvirtina savo parašu.

Jau net nepamena Algis Griškevičius, kada suplėšė savo paskutinę darbo knygelę ir nusprendė tapti laisvu menininku, gal visuomet tokiu ir buvo, nes jau keliolika metų verčiasi iš savo kūrybos. Neklausiu, ar lengvai uždirbama ta duona. Tik žinau, kad Algis neužsidaro vien Lietuvos rėmuose. Rengė parodas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europos miestuose, pačią naujausią Dubline, miesto rotušėje. Yra surengęs daugybę parodų šalyje ir užsienyje, jo darbų įsigiję muziejai ir privatūs kolekcininkai.

Valentinas Juraitis