Antanas Miežanskas. Retrospektyva

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Antanas Miežanskas. Jevgenijos Levin nuotr.

Eidamas 80-uosius metus birželio 29 d. po sunkios ligos Vilniuje mirė fotomenininkas Antanas Miežanskas.

Fotografija susidomėjo būdamas paaugliu, kai namuose apsilankė  iš Rygos viešnagėn atvykęs dėdė. Pirmąjį savo fotoaparatą įsigijo 1952 metais, būdamas keturiolikos, turguje pardavęs maišą riešutų. Nuo tada į fotografiją įniko visa galva.

Nuo 1961 m. A. Miežanskas dirbo Turistų klubo pirmininku. Dalyvavo daugelyje žygių, todėl asmeniniame archyve sukaupta daug nuotraukų iš Uralo, Rytų Sibiro, Sajanų, Hibinų, Tiumenės, Vidurinės Azijos, Kaukazo, Sachalino ir kt. kraštų.

Nuo 1966 m. dirbo  kino operatoriumi „Telefilm“.  Dirbo operatoriumi filmuose „Mirtis ir vyšnios medis“, „Žiūrų kaimo dainos“, „Medžiai ir žmonės“, „Senovinės Kupiškėnų vestuvės“. Tarp filmavimų ir fotografavo, todėl gausią archyvo dalį sudaro unikali etnografinė medžiaga.Mūsų skaitytojams pateikiame straipsnį apie fotomenininką Antaną Miežanską  , publikuotą žurnale ,,Vyzdys“ 2011 Nr.1/2 su rubrika,,Lietuviška klasika“

Atsigrįžimai. Tarp realybės ir impresijos

Antanas Miežanskas (g. 1938) su fotografija susipažino dar vaikystėje. Drauge su vienu iš tėvo, kuris  buvo pasiturintis siuvėjas, pameistrių vakarais didžiulį stalą užtiesdavo juoda užuolaida, o po juo, raudona skepeta pridengę žibalinę lempą, kontaktiniu būdu spausdindavo fotografijas iš stiklo negatyvų. Fotografinių plokštelių važiuodavo pas patį Petrą Ločerį į Biržus (Petras Ločeris (1892-1973)  garsėjo ne vien savo nuotraukomis, bet ir bandymu prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje pramoniniu būdu gaminti fotografines medžiagas. Tai buvo pirmas ir vienintelis atvejis Lietuvos fotografijos istorijoje). Noras įsigyti savo fotoaparatą ilgainiui tik stiprėjo. Būdamas penkiolikos A. Miežanskas prisirinkęs riešutų išvažiavo į Rygos turgų, pardavė juos ir už gautus pinigus įsigijo savo pirmąją kamerą „Liubitel“.

1955 m. iš gimtosios Pabiržės pirmą kartą atvyko į Vilnių kaip Dainų šventės dalyvis ir užsiliko sostinėje iki šių dienų.  Besimokant Vilniaus lengvosios pramonės technikume lemtis jį suvedė su Ona Pajedaite, išskirtinai šviesia asmenybe, užkrėtusia dar viena aistra – keliauti. Netrukus jis imasi vadovauti Vilniaus turistų klubui, įkuria fotolaboratoriją, rengia kasmetines respublikines turistinės fotografijos parodas. Lydi keliautojus į Užpoliarę, Uralą, Sibirą ir dar kitur, nepamiršdamas savojo „Zenito“ ir kino kameros.

Antaną Miežanską praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio pabaigoje iškėlė Lietuvos fotografinio judėjimo banga kartu su A. Sutkumi, A. Macijausku, V. Luckumi, R. Rakausku ir kitais. 1967 m. jo fotografijos spausdinamos pirmajame almanache „Lietuvos fotografija”, į antrąjį (1969) bei trečiąjį (1971) atrenkama dar daugiau darbų. Respublikinėse ir tarptautinėse parodose pelnomi pirmieji apdovanojimai. 1969-1972 metų bendros lietuvių parodos Maskvoje („9 Lietuvos fotografai” ir kt.), Sankt Peterburge sietinos su Lietuvos fotografijos mokyklos įvardijimu. A. Miežansko fotografijos kartu su kitų Lietuvos fotografų darbais (paroda „Lietuva ‘69”), ir ne tik Lietuvos („SSRS Foto” ir kt., taip pat tarptautiniai salonai ir parodos), iškeliauja ir toliau, į Europą, JAV, Kanadą, Singapūrą.  Nuo 1970 metų jis Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar Lietuvos  fotomenininkų sąjungos) narys. Būtent šie faktai liudija, kad A. Miežanskas anuomet buvo ne tik vienas aktyviausių, bet ir greta geriausiai vertinamų.

Sėkmingai startavęs, A. Miežanskas, deja, greitai pritilo. Vėliau garsus Rusijos literatūros, kino ir televizijos kritikas Levas Aninskis savo knygoje „Saulė šakose. Apybraižos apie Lietuvos fotografiją” (1984) rašė, jog gerai pradėjęs fotografas pasitraukė. Knygos autorius gyrė jo fotografijų estetinę raišką, tačiau negailėjo kritikos už kadrų atsitiktinumą, tęstinumo, konteksto nebuvimą. Bet dabar, peržvelgus fotografo archyvą, akivaizdu, jog tęstinumo būta, ir toli gražu tai nėra atsitiktiniai kadrai.

Moteris-1

1967-1976 metais A. Miežanskas dirbo kino operatoriumi Valstybiniame radijo ir televizijos komitete, nuo 1968 m. kūrybiniame susivienijime „Telefilmas”. Taigi dirbdamas tiesioginį darbą (televizijos filmai „Mirtis ir vyšnios medis” (1968), „Senovinės kupiškėnų vestuvės” (1970), „Žiūrų kaimo dainos” (1972), „Žmonės ir medžiai” (1972) ir kt.), jis kartu ir fotografavo. Šiandien, po daugelio metų dėliojasi fotografijų serijos, kurias sieja tas pats herojus, vieta ar vyksmas – atsiveria nuoseklaus pasakojimo gijos, viskas gula į savo vietas.

  

Retrospektyva

Pačiam menininkui už vadinamąją juodai baltą fotografiją kur kas mielesnė spalvotoji. Pasak jo, pilki pustoniai ir tonai niekada nesugebės perteikti to, ką gali padaryti spalva. Dar 1980 m. fotografas su gausiu pluoštu darbų dalyvavo Lietuvos fotografijos meno draugijos organizuotoje „Pirmojoje respublikinės spalvotos fotografijos parodoje”, surengė individualių spalvotosios fotografijos parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Dauguma fotografų anuomet dirbo išskirtinai tik su nespalvotąja fotografija, o jei imdavosi spalvotosios, daugiausia tai būdavo užsakymai. Retas sugebėjo taip profesionaliai ir subtiliai suvaldyti spalvą. A. Miežansko spalvotieji darbai atrodo itin asmeniški: čia keliuku eina jo vaikai su šunimi, čia draugai, čia intymiai jaukūs natiurmortai, Vilniaus fragmentai, tarsi paslapties šydu pridengti aktai. Autorius su ypatinga meile kalba apie vaikų fotografijas ar Vilniaus vaizdus. Be galo jam brangūs ir natiurmortai: jie tarsi savotiški portretai, dvasios būsenos, nuotaikų atspindžiai – neretai liūdni, balansuojantys ant „būti ar nebūti“. Bet kartu jie be galo šilti ir jaukūs, o dabar dar ir švelniai laiko paspalvinti.

Pasitraukti iš aktyvios kūrybinės veiklos A. Miežanską anuomet privertė gyvenimas.  Nors jis fotografavo ir toliau, tačiau fotografijos nuguldavo ne parodų salėse, o stalčiuose. A. Miežansko kūryba – retrospektyvinė nespalvotosios ir spalvotosios fotografijos paroda „Atsigrįžimai“ – taip plačiai buvo pristatyta tik pernai vasarą  Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerijose –  „Prospekto“ bei „Vilniaus fotografijos galerijoje“. Eksponuotos 1960-1984 sukurtos fotografijos: portretai, natiurmortai, miesto peizažai, žanrinės scenos. Šia paroda buvo siekiama pažvelgti į nepelnytai užmiršto fotografo archyvą, padėti bent iš dalies suvokti autoriaus kūrybos visumą, savitumą bei indėlį į Lietuvos fotografijos mokyklą ir mokyklos įtaką jam.

Autorius daugiau nei du dešimtmečius gyveno užmarštyje ir pats savęs rimtu fotografu jau nebelaikė. Apsilankius svečiuose, savo nuotraukas tempė lagaminais iš lauko sandėliukų, pašiūrių ir įvairių pakampių. Prisipažino: „Jau norėjau viską sudeginti, bet pabandžiau – nedega – net ir tam jos netinkamos“. Kaip pats sako, pasiruošimas parodai sugrąžino gyvenimą jo kūrybai. Apie kiekvieną kadrą su didžiule meile gali pasakoti ilgiausias istorijas. Visi darbai brangūs tarsi vaikai. Itin svarbu, kad tie vaikai gyventų.

Palmira Barkuvienė

Ieva Meilutė-Svinkūnienė

Panašūs straipsniai