Jonas Kalvelis: gamtos mįslės

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.

2021-12-16

Jonas Kalvelis fotografuoja kopose 1978 m. R. Pozerskio fotografija

Svarbiausi Jono Kalvelio fotografijos kūrybos darbai: ,,Miškas” (1968-1984); ,,Kopos” (1973-1985). Surengė per penkiolika personalinių parodų šalyje ir užsienyje, dalyvaudamas grupinėse Lietuvos fotografų parodose atsiskleidė kaip unikalus peizažo meistras.

Jonas Kalvelis (1925-1987) gimė Kikonyse, Kupiškio rajone.

1945-1948 m. mokėsi Kauno universitete. 1958 m. baigė Kauno žemės ūkio technikumą. 1953-1984 m. Kaune dirbo Vandens ūkio projektavimo institute. Nuo 1984m. dirbo Miškų ūkio mokslinio tyrimo institute.Fotoparodose pradėjo dalyvauti nuo 1965 m. jau būdamas brandaus 40 metų amžiaus ir šį pomėgį tęsė iki gyvenimo galo. Pradėjo Kauno fotoklubo , vėliau įsijungė Lietuvos fotomeninkų sąjungos veiklą, į renginius, seminarus, parodas, švietėjišką veiklą. Jis būdamas nekalbus daugiau gestais negu žodžiais, taikliomis frazėmis apibūdindavo esmę, neretai jo pasakyti žodžiai tapdavo citatomis, anekdotais.

Apie jo kūrybą Skirmantas Valiulis rašė: žemė – pagrindinė jo ne itin gausios, bent iš karto įsimenančios kūrybos tema. Iš įvairiausių jos pavidalų ir mįslių fotografas labiausiai yra pamėgęs dvi, irgi kraštutines žemės egzistavimo formas medžių raizgynę ir nuogą kopų smėlį. Gamta J. Kalvelio lakštuose alsuoja monumentalia pirminė galia: kopų klostėmis ir kauburiais, plaštakiais ąžuolais, jaunų liaunų berželių neperžengiama siena. Lūžta, juda, virpa gelmė, o kvadrato matmenyse sustingęs pasaulis dvelkia stoiška ramybe, konflikto tarp šviesos ir tamsos , detalės ir visumos pusiausvyra”.

Fotografų prisiminimai apie kolegą

Tą šaltą gruodžio vakarą Kaune, Fotomenininkų sąjungoje, buvo prisimintas Jonas Kavelis- talentingas ir savotiško būdo bei likimo žmogus.

Prisimena Romas Juškelis, fotografas: Su Jonu susipažinau būdams trisdešimties , pradėjęs dirbti Respublikiniame vandens ūkio projektavimo institute.Ten jisai buvo viršininkas – laboratorijos vedėjas. Kartu dirbome penkerius metus.. Jonas buvo savotiško, sakyčiau medityvaus tipo žmogus, turėjęs asmeninio gyvenimo sunkumų. Dažniau gyveno tiesiog laboratorijoje, ten virėsi valgyti, nakvojo, daug dirbo…Vadino save fotografijos fanatiku. Pasak jo: ,,Jei žmogus nori ką pasiekti, turi būti fanatikas” .Jau tuomet garsėjo kopų, miškų nuotraukomis, todėl mes jaunesni fotografai, vis bandėme iškvosti jo amato paslaptis. Jis nemėgo jų atskleisti, kaip ir ne kiekvienam norinčiam praverdavo savo šventovės – laboratorijos duris. Jo kūrybos proceso turbūt niekas nėra matęs, nes rimčiau dirbdavo naktimis.

Iš jo buvo galima išmokti neregėto kruopštumo,-subtilaus šviesos pojūčio, ištobulintos kompozicijos, absoliučios precizikos. Mėgo dirbti po didintuvu, kol po gerų dviejų valandų išgaudavo norimą atspindį. Atrodytų toks gamtinės prigimties, ,,lėtų apsisukimų” miško žmogus , bet atkaklus. Jei kur miške ar smėlynuose pasistatys ,būdavo trikojį, tai išlauks 5-6 valandas tos vienintelės akimirkos, kai galima nuspausti mygtuką…

Į fotografiją Jonas atėjo brandaus amžiaus, žinodamas , ko nori. Klasikinės fotografijos atstovas – kiek panašios pasaulėjautos kaip , tarkime. 20 a. pradžioje prerijas ir kitus gamtovaizdžius fotografavęs amerikietis Vestonas. Žavėjosi čekų fotografu Jozefu Sudeku, vertino vokiečių literatūrą, daug skaitė. Jo dėka , man regis, atsirado reiklesnių sau menininkų, nors tiesioginių savo mokinių jis nepaliko.

Prisimena Romualdas Požerskis fotografas, Nacionalinės premijos laureatas: Su Jonu Kalveliu teko daug bendrauti ir keliauti. Man patiko jo mąstysena- žemiška, paprasta. Tokia buvo ir išvaizda- jis atrodė tarsi koks tvarkingas kaimietis. Iš netikėtų, nelauktų įvykių jis sugebėdavo ,,ištraukti” kažkokią žemišką išmintį. Dažnai vasarodavome prie Šventosios , daug dirbome, fotografavome gamtos vaizdus, bendravome su kaimiečiais, vakarais prie upės visi karu šveisdavome lašinius, užsigerdami ,,naminuke”. Jopnas mane tarsi prijaukino prie kaimo žmonių.

Negirdėjau, kad jis būtų su kuo rimčiau susipykęs, nors ,,blogiečių” tikrai sutikdavo,kaip ir visi. Jis turėjo retą savybę – iš negražių, nepriimtinų dalykų padaryti gražius. Koks nors niekam neįdomus kemsynų kelmas jo nuotraukoje sutviskėdavo it karaliaus sostas, o laisvo elgesio mergina atrodydavo it dvasingas angelas.

Reta savybė – jautrumas vidinei ir išorinė šviesai, bet to turbūt negalima išmokti, tai turi būti įgimta.

Prisimena Aleksandras Macijauskas fotografas, Nacionalinės premijos laureatas: Jonas – fotografas, Jonas – žmogiškuoju aspektu… Prieštaringas, paslaptingas, savitas žmogus. 1985 metais Vilniaus fotografijos galerijoje buvo pristatoma jo personalinė paroda. Susirinko garbūs žmonės, , skambėjo iškilmingos kalbos. Antanas Sutkus pareiškė: ,,Šįkart Jonas tars žodį”. Jonas kiek pastypčiojo prie mikrofono ir tą žodį ištarė: ,,Ne”. Nelabai jis vertino iškilmingus renginius bei šnekas…Nidoje vykusio seminaro metu (ten dalyvavo ir visokie ,,korifėjai”) Jonas pusę paskaitos pramiegojo, po to staiga pakilo ir ėmė ploti. Lektorius ir sako: Ar čia pagyrimas, ar man jau metas nulipti nuo scenos?” Sunku Joną būdavo priprašyti dalyvauti tarptautinėse parodose – sykį apie tai turėjau priminti net vienuolika kartų. Jis kažkaip tylomis dirbdavo, tylomis atėjo į fotografiją (tikroji specialybė – miškininkas inžinierius). Jo išgarsėjimas buvo unikalus, nes 1979- aisiais metais, įstojęs į fotoklubą , jis neišsiskyrė iš kitų. Surengė kelias nuobodokas parodas Kauno profsąjungų rūmuose. Ir staiga – talentinga miško nuotraukų serija. Net išsižiojome. Tada jam buvo apie 50 metų, ir nuo to laiko keliavo po pasaulį šlovingai: tarptautiniai apdovanojimai, , medaliai. Tuomet buvo tokia mokykla ,,Lietuvos fotografijos mokykla”. Kalvelis buvo laikomas vienu iš jos lyderių. O vėliau patykojo liga. Jono bendradarbiai į ją reagavo abejingai, suskilusi Jono šeima ne ką pagelbėjo. Pagulėjo ligoninėje, po to pakviečiau pagyventi savo namuose. Per tuos keturis mėnesius tapome tikrais draugais. Vėliau naktimis jis man naktimis leido instituto laboratorijoje spausdinti parodai darbus, o pats , kol dirbdavau, ten miegodavo- kad valdžia žinotų, jog laboratorija(jie gamino karinius žemėlapius ) tikrai saugoma…

Daugialypė asmenybė-ir didžiulės slaptos laboratorijos vedėjas, ir gamtos sielą išjautęs svajotojas. Vadindavome jį ,,olimpiečiu”- ekstremaliausiose situacijose išsaugodavo olimpinę ramybę. Sykį vežiau Kalvelį ,,Zaporožiečiu”, pasakojome anekdotus. Staiga iš abiejų pusių du savivarčiai. Nuriedėjome į pievą, o automobilio bagažinė nuo smūgio atrodė kaip prapjasuta konservų dėžutė. Persigandau, o Jonas lyg niekur nieko susirado plaktuką ir ėmė tuos ,,konservus” užkalinėti.

Paskutinėmis Jono gyvenimo dienomis man iš Prancūzijos atsiuntė fotoalbumą, kuriame buvo pristatyta Jono kūryba. Su Požerskiu nutarėme jį nunešti ligoniui, pradžiuginti. O jis sako: ,,Viskas gerais, tik kažko man truputį trūksta – ir tikrai pasveikčiau…”Po poros dienų mirė, išgyvenęs 62 metus.

Paslaptingos buvo ir jo laidotuvės gimtinėje, Kupiškyje. Žmonių susirinko nedaug. Prie duobės nei iš šio nei iš to ėmė ir užsiliepsnojo prie kapo įsmeigtos eglutės…Tarsi miško medžiai pagonišku laidotuvių laužu būtų pagerbę juos taip subtiliai fotografavusį žmogų.

J. Kalvelio ,,pagautas” Lietuvos gamtos akimirkas-miško medžius ir kopas- dabar saugo Paryžiaus nacionalinis muziejus, didelė jo fotoestampų ir darbų kolekcija yra Šiaulių fotografijos muziejuje.

Užrašė Audronė Gečiauskienė

„Vyzdys”