– Fotografija mano gyvenime atsirado, kai žmona Emilija 1952-aisiais padovanojo rusišką fotoaparatą „Zorkij“. Tais pačiais metais išvykome į pirmąją povestuvinę kelionę – į Palangą. Vakarais, kai lydėdavome saulę, aš stebėdavau, kaip pluša fotografai: pastato damą, ištiesia ranką, saulė guli jos delne. Ir aš taip, kaip jie, bandžiau. Jaučiausi išdidžiai – kaip ką tik gimęs fotografas. Nuo šio menkniekio viskas ir prasidėjo, – prisimena savo pirmąją pažintį su fotografija Vaclovas Straukas, mūsų lietuviškosios fotografijos klasikas, visą savo kūrybinį gyvenimą skyręs pamariui, jo žmonėms, kopų toliams, Baltijos mėlynei.
Vaclovas Straukas (1923-2017) mūsų patriarchas.
Per gyvenimą eidamas ramiu, neskubančiu žingsniu, jis išbandė įvairių profesijų, užsiėmimų. Nors ir trumpai, mokėsi aktorystės meno, dirbo pedagoginį darbą, mokykloje vadovavo dramos būreliui, buvo neblogas skaitovas, dirbo radijo diktoriumi, kino teatro direktoriumi…
Nors daugiausia fotografavo pamarį, žvejus, uostamiesčio erdves, V. Strauko pasaulėjautoje, kaip ir daugelio iš tos fotografų kūrėjų kartos, ryškios kaimiškos šaknys, jo paties žemaitiškos Šilalės klodų atgarsiai ir patriarchalinis, humanistinis vertybių suvokimas ir perteikimas.
Svarbiausi V. Strauko darbai: „Pamario motyvai“ (1972), „Kopos“ (1975), „Jaunoji Klaipėda“ (1977–1979), „Paskutinis skambutis“ (1975–1987), „Neringa“ (2004) ir „Fotografijos“ (2007). Jo kūryba įvertinta daugybe tarptautinių fotografijos apdovanojimų, medalių. 1999 m. jam įteiktas valstybinis apdovanojimas – penktojo laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas.
V. Strauko fotografijose užfiksuota daug šviesių, optimistiškų gyvenimo akimirkų. Žvelgiant į jas, tarsi jauti atsvarą šiandien taip dažnai per TV matomam smurtui, pesimizmui, tamsiosioms žmogaus gyvenimo pusėms.
Fotomenininkas sako, kad ten, kur didelė nelaimė, jis būti negali, stengiasi kuo greičiau pasitraukti. Jo aplinka ten, kur jaučiamas gyvenimo džiaugsmas.
Režisavęs mėgėjiško teatro spektaklius, autorius ,,Paskutinio skambučio“ ciklo fotografijose vykusiai, nesislėpdamas, negudraudamas režisuoja tiesmukiškas, tačiau be galo nuoširdžias scenas – fotografijas. Iš jų žvelgiančiuose moksleivių veiduose persismelkia naivumas, sumišęs su koketiškumu, trykštanti jaunystė. Būtent nuoširdumu, natūraliu aplinkos pajautimu, neperžengiančiu į sovietiniams laikams būdingą paradinį optimizmą, pasižyminčios V. Strauko fotografijos praturtina lietuviškos klasikos fondą.
Valentinas Juraitis
Vaclovas Straukas. Jaunoji Klaipėda. 1975
Vaclovas Straukas. Žvejo dukra. 1971
Vaclovas Straukas. Iš ciklo ,,Paskutinis skambutis“. 1983
Vaclovas Straukas. Iš ciklo ,,Paskutinis skambutis“. 1983
