1991 sausio dienas prisimenant

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on email
El.paštas
Share on print
Spausdinti

Atgimimą, Sausio įvykius  fotografavo daugelis, ir  šią  mūsų kraštui  svarbią istoriją  neįmanoma ištrinti iš atminties ir sunaikinti  fotodokumentus. Nes fotografų buvo nesuskaičiuojamai daug …

Tai buvo jau  ne  stalininiai deprotacijų metai, kai vežimų į Sibirą neturime nei vienos fotografijos.   Baltijos šalių yra išlikę keletas fotografijų, kurias  slapta užfiksavo   estų mergaitė-paauglė    stebėdama  pro langą, kai  ruošiasi vežti tėvus ir ją pačią…

  Tarp fotografuojančių Atgimimą, Sausio įvykius  buvo ir  Valentinas Juraitis, tuo metu dirbo populiaraus laikraščio ,,Vakarinės naujienos” ekonomikos  skyriaus korespondentu, nors fotografija  jam buvo netiesioginė profesija, jis kaip  fotografas bendradarbiavo su  įvairiomis  spaudos  įstaigomis, jo nuotraukos spausdintos  ir užsienio spaudos leidiniuose ,,Times”, ,,Paris Match”, ,,Ogoniok”, ,,Liberation”, ,,Geo” ir kt.

Sugrįždami į tas dienas  pakalbinome tų dienų  ir įvykių liudininką ir metraštininką žurnalo ,,Vyzdys foto/video” redaktorių Valentiną  Juraitį:

 Sausio dienos,  kas tau  tas  laikmetis šiandien?

Tai buvo saldus jausmas, geri, ryškūs išgyvenimai.  Mes, Spaudos rūmų  žurnalistai,  kurių , šiuo metu  jau nedaug čia tebedirba,  dramatišką laikmetį minime ir   sausio 11 dieną, tą dieną, kai  šturmu buvo užimti  Spaudos rūmai,  o mes  jėga išvaryti iš savo darbo vietų. Tą dieną  apie vienuoliktą  valandą  kasmet išeinane  prie rūmų fasado ir  pažvelgiame į sienoje išlikusias  kulkų suaižytas žymes (dabar jas dengia  radijo stoties M1 reklaminis plakatas). Tuomet buvau šalia fotografavau ant rūmų stogo, kai  savanoris gynėjas Lukšys  ledinio vandens  šiuškšle  perliejo  puolančius desantininkus, o vienas karininkas ėmė šaudyti ir  sužeidė jį į skruostą,  drąsusis jaunuolis pargriuvo savo kraujo klane…

Būdamas tuose įvykiuose mačiau ir daugiau  gražių gėrio nesavanaudiškumo, didvyriškumo pavyzdžių.

Manau, kad aš , ir kiti, kurie buvo tų įvykių liudininkai ir dalyviai, patyrė išgyvenimus, stresą, to nepamirš.  Tai savotiškas saldus jausmas tiems, kurie buvo apšaudyti. O mūsų  likimai susklostė įvairiai. Vieni sugebėjo prisitaikyti prie  griežtų liberalizmo  reikalavimų, kitiems naiviems idealistams likimas lėmė kitaip. Pažįstu ir sutinku daugelį to meto bendradarbių, bendraminčių,  kurie  šiandien  vos suduria galą su  galu, yra praradę sveikatą ir nieks jiems neištiesia pagalbos rankos. Norėčiau sužinoti, koks savanorio Lukšio likimas, girdėjau liūdnokas.. Taigi  pasirūpinti savimi – vienas svarbių dalykų, ko mes šiandien turime ankstyvajame kapitalizme išmokti . Išsivadavę  iš prievartinio  kolektyvizmo ideologijos, gyvendami kitame kraštutiniame – radikaliame individualizme.

V.Juraitis. Aukšt. Taryba. V.Landsbergis, A.Šimėnas, Č.Stankevičius balkone kalbantis su liaudimi naktį.1991 sausio 13 d.

Kokie tai buvo laikai žurnalistui?

Ar fotografas, ar žurnalistas – mes tada jautėm, kad esam piliečiai, kad kažkas keičiasi. Nežinojom kaip viskas vystysis toliau. Tuo laikotarpiu buvo daug fotografų. Jie turėjo vienokią ar kitokią praeitį. Įvykius fotografavau užsidegęs.  Fotografavau, kai Lukšį sužeidė, ginant Spaudos rūmus. Visi fotografavom, darėm metraščius, vienas vienaip, kitas kitaip, vienas daugiau, kitas mažiau. Daug fotografavau per sausio įvykius. Kelias paras nemiegojau.Neturėjome  dar tuomet   darbo konfliktinėjė aplinkoje patirties, , per nepatyrimą   praradauu  nemažai fotojuostų su vaizdais, nors vėliau juostas protingiau slėpiau. Kita vertus , tuomet daugelį fotografuojančių buvo galima  nesunkiai ,,susemti”, bet SSSR represinėms  struktūroms  buvo ne tai galvoje,  ne tos  užduotys, Baltijos šalys jau buvo ,,nurašomos” Vakarams. Jeigu ,,pučas” Maskvoje nebūtų pralaimėjęs, būtų mus  fotografus taip pat prisiminę.Dirbau visoms agentūroms, kurioms galėjau. Turėjau talkininkų, kurie  vakarų spaudos atstovams mano juostas veždavo ar pats perduodavau per  užsienines avialinijas. Daugeliui, kaip ir man, atrodė, kad viešumas gali daug padėti Lietuvos atsiskyrimui nuo SSSR bei išvengti skaudžių represijų.

Kaip perduodavote negatyvus?

Puikiai suprantate, tuomet interneto nebuvo. Transmiterį teturėjo vienintelė ,,ELTA“ ,kuriuo vaizdo perdavimo kokybė buvo gana bloga. Ryšį buvo galima palaityti   teletaipu(teleksu), ten kur buvo stiprios  ,,Sąjūdžio“ grupės, galima buvo pasinaudoti teletaipais  sostinės sąjunginio pavaldumo  pramonės įmonėse.

Negatyvus nneryškintas fotojuostas dažniausiai perduodavau per lėktuvų keleivius, skrendančius  iš Vilniaus. Ir daugelis paimdavo ir perduodavo. Paryžiuje bei kituose miestuose agentūros turėjo kurjerius motociklininkus,  kurie paimdavo juosteles  ir taip paleisdavo į žiniasklaidą.Tai didelė rizika, nors apie terorizmą,lėktuvų  sprogdinimus ir tuomet  kalbų nebuvo, bet buvo kitkas. Nežinojai ant ko užšoksi, pas ką pateks tavo medžiaga. Pagaliau, kai išryškins juostas, ar pavogs autorines teises, ar ne. Svarbiausia man buvo , kad  įvyktų  fotografijų publikavimas.

Bendradarbiaudamas užsienio spaudoje, galėjai įvertinti ir Sausio įvykių kontekstą pasaulyje.

Po kiek laiko, kai nuvykęs į Paryžių į  fotoagntūroje peržiūrėjau savo publikacijas, atspausdintas žurnaluose. Štai  viename populiariausių žurnale ,,Paris match” Vilniaus sausis atsispindėjo gana kukliai. Šalia  mano  nuotraukas apie  Sausio įvykius ir  aukų šermenis, buvo  publikuojami gausiai iliustruoti atverstiniai  apie prasidedantį karą  Persų įlankoje, Irako bombardavimą. Svarbiausia, kas mane  šokiravo ir piktino, kad  prancūzų žurnalistai kariniame oro uoste  fotografavo karo lakūnus, kuriuos  į skrydį palydi jų nėščios žmonos. Vyrai- bombonešių lakūnai- atsisveikindami glosto savo nėščių žmonų pilvukus, o patys  skrenda  mesti bombų, kur  neabejotinai žus tūkstančiai vaikų… Taip ir buvo Irake . Per du karus buvo nužudyta šimtai tūkstančių  civilių gyventojų, vaikų.

Ir tame žurnalo  numeryje prancūzų  žurnalistai  gana įtaigai  rodė karo cinizmą.Reportažas  gal buvo surežisuotas, bet negalėjo  palikti abejingo skaitytojo.

Pasidalinau savo pykčiu su savo redaktoriumi Jeanu Luisu.O jis: ,,Valentinai, o kodėl, pas jus Lietuvoje tiek mažai kraujo, lavonų turėtų būti ne keletas, o ,,štabeliais, rietuvėmis”. Juk žinai, mes  uždirbame sau duoną  iš kraujo, iš konkliktinių įvykių”. O  aš jam  į tai atsakiau,pagal populiarų rusišką posakį ,,Manau, tiems lakūnams ir  jų žmonoms ir dar kai kam, karo kurstytojams reikėtų  į vieną vietą  įkišti po granatą…Tai ciniška. Bepigu tau, tau postringauti, kaip  kasdien per pietus valgai  sultingą steiką ir  užsigeri raudonu vynu…”.

,,Nesakyk taip, aš visur pabuvojau ir daug ką  fotografavau, kol atsisėdau į šį krėslą.Mano konkliktiniai maršrutai buvo Afrika, Viduržemio jūros šalys… O mūsų šefas ponas  Sipa savo aukštą profesinę reputaciją  užsidirbo ne tik fotografuodamas sportą, bet ir Kinijos  kultūrinę revoliuciją, pirmininką Mao, chunveibinų siautėjimus, Kubos ,,Karibų“ krizę. Įvykius mes turime rodyti  aštriai, įtaigiai, kalbėti nemalonią tiesą.” – tarsi atlėgo Žanas, jis  tęsė lyg ir teisindamasis.,,Man nepatinka, kai apie žurnalistus kalba blogai, mes – ne prostitutės ir  ne spekuliantai , o visuomenės sąžinė, ir tu savo  akivaizdoje neleisk apie žurnalistus kalbėti blogai“ vis dar neatslūgo jis  tramdydamas savo pietietišką temperamentą.

Prancūzų žurnalistai Lietuvos  įvykius  stengėsi parodyti įtaigiau: pvz.V. Landsbergį fotografavo įvairiose situacijose, net  prikalbino  papozuoti  mazgojantis   pavargusias kojas ,,tazike”. Dėl įdomumo  už keletą dolerių  samdydavo Vilniaus prostitutes  ir jas  nuogas ir pusnuoges fotografuodavo…

Sausio įvykiai turėjo didelį rezonansą pasaulio visuomenėje. Nors prasidėjo invazija, karas Irake, dainuojanti revoliucija Lietuvoje buvo matoma ir girdima.  Kad apie tai visi žinotų nemažai padirbejoir  mūsų ir užsienio  fotografai, negailėdami jėgų sūkūrė  fotografijų, įtaigių filmų.

Dėkoju už pokalbį

Irena Vaičiulytė

Valentino Juraičio fotografijos

Spaudos rūmų gynėjas savanoris Vytas Lukšys 1991 sausis

V.Juraitis. Aukšt. Taryba. Liaudis palaiko, gina Lietuvos parlamentą naktį. 1991 sausio 13 d.

V.Juraitis. Aukšt. Taryba. V.Landsbergis, A.Šimėnas, Č.Stankevičius balkone kalbantis su liaudimi naktį.1991 sausio 13 d.

Panašūs straipsniai