Atgimimą, Sausio įvykius fotografavo daugelis, ir šią mūsų kraštui svarbią istoriją neįmanoma ištrinti iš atminties ir sunaikinti fotodokumentus. Nes fotografų buvo nesuskaičiuojamai daug …
Tai buvo jau ne stalininiai deprotacijų metai, kai vežimų į Sibirą neturime nei vienos fotografijos. Baltijos šalių yra išlikę keletas fotografijų, kurias slapta užfiksavo estų mergaitė-paauglė stebėdama pro langą, kai ruošiasi vežti tėvus ir ją pačią…
Tarp fotografuojančių Atgimimą, Sausio įvykius buvo ir Valentinas Juraitis, tuo metu dirbo populiaraus laikraščio ,,Vakarinės naujienos” ekonomikos skyriaus korespondentu, nors fotografija jam buvo netiesioginė profesija, jis kaip fotografas bendradarbiavo su įvairiomis spaudos įstaigomis, jo nuotraukos spausdintos ir užsienio spaudos leidiniuose ,,Times”, ,,Paris Match”, ,,Ogoniok”, ,,Liberation”, ,,Geo” ir kt.
Sugrįždami į tas dienas pakalbinome tų dienų ir įvykių liudininką ir metraštininką žurnalo ,,Vyzdys foto/video” redaktorių Valentiną Juraitį:
Sausio dienos, kas tau tas laikmetis šiandien?
Tai buvo saldus jausmas, geri, ryškūs išgyvenimai. Mes, Spaudos rūmų žurnalistai, kurių , šiuo metu jau nedaug čia tebedirba, dramatišką laikmetį minime ir sausio 11 dieną, tą dieną, kai šturmu buvo užimti Spaudos rūmai, o mes jėga išvaryti iš savo darbo vietų. Tą dieną apie vienuoliktą valandą kasmet išeinane prie rūmų fasado ir pažvelgiame į sienoje išlikusias kulkų suaižytas žymes (dabar jas dengia radijo stoties M1 reklaminis plakatas). Tuomet buvau šalia fotografavau ant rūmų stogo, kai savanoris gynėjas Lukšys ledinio vandens šiuškšle perliejo puolančius desantininkus, o vienas karininkas ėmė šaudyti ir sužeidė jį į skruostą, drąsusis jaunuolis pargriuvo savo kraujo klane…
Būdamas tuose įvykiuose mačiau ir daugiau gražių gėrio nesavanaudiškumo, didvyriškumo pavyzdžių.
Manau, kad aš , ir kiti, kurie buvo tų įvykių liudininkai ir dalyviai, patyrė išgyvenimus, stresą, to nepamirš. Tai savotiškas saldus jausmas tiems, kurie buvo apšaudyti. O mūsų likimai susklostė įvairiai. Vieni sugebėjo prisitaikyti prie griežtų liberalizmo reikalavimų, kitiems naiviems idealistams likimas lėmė kitaip. Pažįstu ir sutinku daugelį to meto bendradarbių, bendraminčių, kurie šiandien vos suduria galą su galu, yra praradę sveikatą ir nieks jiems neištiesia pagalbos rankos. Norėčiau sužinoti, koks savanorio Lukšio likimas, girdėjau liūdnokas.. Taigi pasirūpinti savimi – vienas svarbių dalykų, ko mes šiandien turime ankstyvajame kapitalizme išmokti . Išsivadavę iš prievartinio kolektyvizmo ideologijos, gyvendami kitame kraštutiniame – radikaliame individualizme.
Kokie tai buvo laikai žurnalistui?
Ar fotografas, ar žurnalistas – mes tada jautėm, kad esam piliečiai, kad kažkas keičiasi. Nežinojom kaip viskas vystysis toliau. Tuo laikotarpiu buvo daug fotografų. Jie turėjo vienokią ar kitokią praeitį. Įvykius fotografavau užsidegęs. Fotografavau, kai Lukšį sužeidė, ginant Spaudos rūmus. Visi fotografavom, darėm metraščius, vienas vienaip, kitas kitaip, vienas daugiau, kitas mažiau. Daug fotografavau per sausio įvykius. Kelias paras nemiegojau.Neturėjome dar tuomet darbo konfliktinėjė aplinkoje patirties, , per nepatyrimą praradauu nemažai fotojuostų su vaizdais, nors vėliau juostas protingiau slėpiau. Kita vertus , tuomet daugelį fotografuojančių buvo galima nesunkiai ,,susemti”, bet SSSR represinėms struktūroms buvo ne tai galvoje, ne tos užduotys, Baltijos šalys jau buvo ,,nurašomos” Vakarams. Jeigu ,,pučas” Maskvoje nebūtų pralaimėjęs, būtų mus fotografus taip pat prisiminę.Dirbau visoms agentūroms, kurioms galėjau. Turėjau talkininkų, kurie vakarų spaudos atstovams mano juostas veždavo ar pats perduodavau per užsienines avialinijas. Daugeliui, kaip ir man, atrodė, kad viešumas gali daug padėti Lietuvos atsiskyrimui nuo SSSR bei išvengti skaudžių represijų.
Kaip perduodavote negatyvus?
Puikiai suprantate, tuomet interneto nebuvo. Transmiterį teturėjo vienintelė ,,ELTA” ,kuriuo vaizdo perdavimo kokybė buvo gana bloga. Ryšį buvo galima palaityti teletaipu(teleksu), ten kur buvo stiprios ,,Sąjūdžio” grupės, galima buvo pasinaudoti teletaipais sostinės sąjunginio pavaldumo pramonės įmonėse.
Negatyvus nneryškintas fotojuostas dažniausiai perduodavau per lėktuvų keleivius, skrendančius iš Vilniaus. Ir daugelis paimdavo ir perduodavo. Paryžiuje bei kituose miestuose agentūros turėjo kurjerius motociklininkus, kurie paimdavo juosteles ir taip paleisdavo į žiniasklaidą.Tai didelė rizika, nors apie terorizmą,lėktuvų sprogdinimus ir tuomet kalbų nebuvo, bet buvo kitkas. Nežinojai ant ko užšoksi, pas ką pateks tavo medžiaga. Pagaliau, kai išryškins juostas, ar pavogs autorines teises, ar ne. Svarbiausia man buvo , kad įvyktų fotografijų publikavimas.
Bendradarbiaudamas užsienio spaudoje, galėjai įvertinti ir Sausio įvykių kontekstą pasaulyje.
Po kiek laiko, kai nuvykęs į Paryžių į fotoagntūroje peržiūrėjau savo publikacijas, atspausdintas žurnaluose. Štai viename populiariausių žurnale ,,Paris match” Vilniaus sausis atsispindėjo gana kukliai. Šalia mano nuotraukas apie Sausio įvykius ir aukų šermenis, buvo publikuojami gausiai iliustruoti atverstiniai apie prasidedantį karą Persų įlankoje, Irako bombardavimą. Svarbiausia, kas mane šokiravo ir piktino, kad prancūzų žurnalistai kariniame oro uoste fotografavo karo lakūnus, kuriuos į skrydį palydi jų nėščios žmonos. Vyrai- bombonešių lakūnai- atsisveikindami glosto savo nėščių žmonų pilvukus, o patys skrenda mesti bombų, kur neabejotinai žus tūkstančiai vaikų… Taip ir buvo Irake . Per du karus buvo nužudyta šimtai tūkstančių civilių gyventojų, vaikų.
Ir tame žurnalo numeryje prancūzų žurnalistai gana įtaigai rodė karo cinizmą.Reportažas gal buvo surežisuotas, bet negalėjo palikti abejingo skaitytojo.
Pasidalinau savo pykčiu su savo redaktoriumi Jeanu Luisu.O jis: ,,Valentinai, o kodėl, pas jus Lietuvoje tiek mažai kraujo, lavonų turėtų būti ne keletas, o ,,štabeliais, rietuvėmis”. Juk žinai, mes uždirbame sau duoną iš kraujo, iš konkliktinių įvykių”. O aš jam į tai atsakiau,pagal populiarų rusišką posakį ,,Manau, tiems lakūnams ir jų žmonoms ir dar kai kam, karo kurstytojams reikėtų į vieną vietą įkišti po granatą…Tai ciniška. Bepigu tau, tau postringauti, kaip kasdien per pietus valgai sultingą steiką ir užsigeri raudonu vynu…”.
,,Nesakyk taip, aš visur pabuvojau ir daug ką fotografavau, kol atsisėdau į šį krėslą.Mano konkliktiniai maršrutai buvo Afrika, Viduržemio jūros šalys… O mūsų šefas ponas Sipa savo aukštą profesinę reputaciją užsidirbo ne tik fotografuodamas sportą, bet ir Kinijos kultūrinę revoliuciją, pirmininką Mao, chunveibinų siautėjimus, Kubos ,,Karibų” krizę. Įvykius mes turime rodyti aštriai, įtaigiai, kalbėti nemalonią tiesą.” – tarsi atlėgo Žanas, jis tęsė lyg ir teisindamasis.,,Man nepatinka, kai apie žurnalistus kalba blogai, mes – ne prostitutės ir ne spekuliantai , o visuomenės sąžinė, ir tu savo akivaizdoje neleisk apie žurnalistus kalbėti blogai” vis dar neatslūgo jis tramdydamas savo pietietišką temperamentą.
Prancūzų žurnalistai Lietuvos įvykius stengėsi parodyti įtaigiau: pvz.V. Landsbergį fotografavo įvairiose situacijose, net prikalbino papozuoti mazgojantis pavargusias kojas ,,tazike”. Dėl įdomumo už keletą dolerių samdydavo Vilniaus prostitutes ir jas nuogas ir pusnuoges fotografuodavo…
Sausio įvykiai turėjo didelį rezonansą pasaulio visuomenėje. Nors prasidėjo invazija, karas Irake, dainuojanti revoliucija Lietuvoje buvo matoma ir girdima. Kad apie tai visi žinotų nemažai padirbejoir mūsų ir užsienio fotografai, negailėdami jėgų sūkūrė fotografijų, įtaigių filmų.
Dėkoju už pokalbį
Irena Vaičiulytė
Valentino Juraičio fotografijos
Spaudos rūmų gynėjas savanoris Vytas Lukšys 1991 sausis
V.Juraitis. Aukšt. Taryba. Liaudis palaiko, gina Lietuvos parlamentą naktį. 1991 sausio 13 d.
V.Juraitis. Aukšt. Taryba. V.Landsbergis, A.Šimėnas, Č.Stankevičius balkone kalbantis su liaudimi naktį.1991 sausio 13 d.
