Ilja Fišeris. Priėmimas į komjaunimą. Pakruojis. 1950 m.
Kuo sudomina pokario fotografijos? Paradiškos, tvarkingai surežisuotos, kaip stalininiai paveikslai, atspindinčios tik dalį tiesos. Norima įteigti tai, ko dar nėra.
Vieno fotografo, fiksavusio to laikotarpio įvykius ir plakatinę režisūrą kažkas paklausė, kodėl jūs taip fotografuojate. Tas ir atsakė: aš darau tai, kas užsakyta, fotografuoju ne tai kas yra, o kas bus, arba planuojama, kad bus.
O tikrovė buvo visai kita. Į kolūkius varė prievarta, nuskurdę ūkiai, kolūkiečiai dirbo faktiškai be atlygio. Tvyrojo Sibiro grėsmė, dešimtys tūkstančių giminaičių ir artimųjų jau buvo ištremti į Sibirą, kalėjo lageriuose už ginkluotą pasipriešinimą.
Ginkluotas partizanų pasipriešinimas, žudynės. ,,Ateis iš miško Petras ir š..ną nutarkuos,”- skambėjo populiari dainuška… Pasipriešinimas sovietinei okupacijai nebuvo nei toks sėkmingas nei sklandus dėl nelygių jėgų.Propagandinis spaudimas taip pat naudojant ir fotografiją kaip agitacijos priemonę buvo tuomet didžiulis ir labai kryptingas, planingas… Peržvelginat to laikotarpio statistiką matyti, kad skaudžiai daug žmonių žuvo ar pateko į kalėjimus ne ginkluotuose susirėmimuose, o dėl išdavysčių. Kas išdavė? Kaimynai, užverbuoti agentai. Partizanai savo rėžtu keršydami siekė bausti išdavikus. Ir vėl žudynės,vėl represijos, dažnai nekaltų žmonių aukos. Apie tai liudija ir išlikę dokumentai. Štai rašytojas ir kraštotyrininkas Gediminas Ilgūnas, surinkęs pokario metų Sasnavos apylinkių dokumentinę medžiagą ,išanalizavęs ir sovietinio saugumo archyvus, savo knygoje ,,Sasnava. Kraštas ir žmonės“ pažymi, kad partizanai, stokodami tikslios informacijos nužudydavo ir visai nekaltus, apšmeižtus kaimo žmones. Ir ta statistika, nepateisinamos žudynės gana didelės. O tuo tarpu užsimaskavę agentai toliau dirbo judošišką darbą…
Iš tokių faktų ir teiginių galima padaryti įvairias išvadas. Peršasi viena, kad tuometinė Lietuva nebuvo pasiruošusi rezistencinei kovai. Smetonos ministeriai ir pulkininkai, į kurių paruošimą ir išlaikymą buvo įdėtos diddžiulės nacionalinio produkto lėšos prieškaryje, pasitraukė į vakarus nepalikdami deramos pogrindžio bazės, neparuošė kadrų, kaip tai padarė lenkai su savo emigracine Sikorskio vyriausybe Londone. Okupuotoje Lietuvoje pasiliko tik pora pulkininkų ir partizaninį karą vykdė, organizavo geriausiu atveju keletas leitenantų, gimnazistai, ūkininkų vaikai, išauklėti idealizmo dvasia. Ir jų tiek nedaug, kad šiandien prisimenant jau beveik užmirštą tautos atgimimo, sąjūdžio doktriną nėra labai daug ką pagerbti ir pasidžiaugti faktais. Ūkininkų vaikai geriau mokėjo arklį pakinkyti negu užtaisyti šautuvą, jau nekalbant apie konspiracinį darbą, sistemingą ideologinę kovą.
Štai tokia statistika nejučiomis atveda į šiandieną. Kas padaryta šiandien, kad nesikartotų praeities klaidos? Ogi beveik nieko: mokyklose panaikintas visuotinis karinis – patriotinis rengimas, jaunuoliai jau netarnaus kariuomenėje, jų vietą užims profesionalai, keliaujantys į tarptautines misijas. Sumažinamas finansavimas kultūrai, menininkai apkraunami mokesčiais, sulyginami su preikeiviais ir biznieriais, nors jų kūryba, turint omeny nedidelę tautos auditoriją, neatneša ir negali atnešti finansinio pelno. Dar prieškaryje rašytojas ir poetas Vincas Mykolaitis-Putinas nekartą spaudoje perspėjo apie germanizavimo pavojų. Prabėgo metai, jau pergyvename sovietizavimą. O dabar masinės emigracijos sąlygomis – pats pavojingiausias anglikonizmo pavojus.
…Integruotis, jungtis, bet daryti taip, kad prarastum savo lietuviško veido. O praradęs savo veidą tu iš vis esi niekas. Kur integruotis? Ir skaudžiausia, kad tai daroma saviškių minkštakūnių ir žemažiūrių rankomis. Korupcija, savanaudiškumas. Taip pat kaip ir kažkada, kai ministeris Purickis gramdė antspaudus nuo dovanotų lašinių, kad galėtų juos perpardavinėti.Tik dabar mąstai kiti.
Šios pokario laikų sovietmečio fotografijos negali nejaudinti. Jos įdomios ir savo ikonomis, tarsi sudievintais stalininiais lenininiais atvaizdais… Negali nesistebėti, kaip puikiai ir apgalvotai buvo sukurta propaganda, šiam tikslui tarnavo menininkai ir kultūros ,,fronto“ darbuotojai. Šiandien ano meto politinių vadų ,,abrozdėlius“ pakeitė ,,prekių“ reklama tai tos pačios ikonos tik kitu kampu plauna smegenis… siekdamos to pačio tikslo atpratinti žmones mąstyti.
Pokario metų fotografų nepavadinsi savarankiškais metraštininkais, tik keletas iš jų nepasidavė direktyvoms, sukūrė tikroviškesnį tų dešimtmečių paveikslą. Fotografija nepriima melo taip lengvai kaip pasakytas ar parašytas žodis.
Bet ir fotografija gali meluoti. Tačiau tai padaryti žymiai sunkiau: atidžiau pasižiūrėjęs į to meto fotografijų herojų akis, pamatai situacijos, laikmečio rūstumą, dramatiškumą.
Valentinas Juraitis
Vytautas Stanionis. Degtindarė (milicininkas iš kaimo moteriškės konfiskuoja „samogoną“, supiltą į gumines pūsles, skirtas kompresams, klizmoms). 1956 m.
Vytautas Stanionis. Šventinė demonstracija. 1958 m.
Vytautas Stanionis. Dainų šventė. 1956 m.
Vytautas Stanionis. Demonstracija. Alytus. 1954 m.
Ilja Fišeris. Pakruojo bibliotekos skaitykla. 1950 m.
Vytautas Stanionis. Šventinė demonstracija. Alytus. 1958 m.
Ilja Fišeris. Jaunuoliai klauso tarybinio radijo. Apie 1951 m.
