Emilija Petrauskienė. Fotografuoti– lyg piešti herbariumą

MazojiLietuva.lt

Renginiai, susitikimai, asmenybės, istorija.
Facebook
LinkedIn
El.paštas
Spausdinti

…šiandien jaunųjų autorių kūryba pirmiausia pasklinda internetineje erdvėje, instagramose ir tik vėliau įžengia į parodų sales.

Jaunųjų autorių kūrybą galima pamatyti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos projektų erdvėje sostinėje „Sodų g. 4“, Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ ir „Senamiesčio“ galerijose, jų darbus nuolat publikuojame „Vyzdžio“ žurnale.

Šeimos gydytoja Emilija Petrauskienė, baigusi medicinos studijas Vilniaus universitete, fotografuoti ėmė prieš daugiau nei dešimt metų. Kaip fotografė, pradėjusi domėtis augalais ir kurti savotišką herbariumą senovine šlapio kolodijaus technika, ji tampa vis labiau žinoma darbų autore,kuria domisi tiek Lietuvos, tiek užsienio parodų organizatoriai. E. Petrauskienės darbai eksponuoti Vilniaus universiteto ir Kauno botanikos soduose, Vilniaus „Prospekto“ galerijoje, Lietuvos analoginės fotografijos festivalyje, Niujorke (JAV) SohoPhoto galerijoje grupinė parodoje. Nominuota „Debiutas 2018“ konkurse, taip pat atvirame „Sony WorldPhotographyAwards 2018“ konkurse nominuota natiurmorto kategorijoje, IPA 2018 („International PhotographyAwards“)meninės fotografijos natiurmorto subkategorijoje E. Petrauskienės fotografijų serija laimėjo pirmąją vietą.

Esate gydytoja, trijų vaikų mama. Kaip pradėjote savo kaip fotografės karjerą?

Visada buvau meniškos sielos, mėgau gėles, domėjausi dizainu. Gimus pirmajam vaikui, vyras padovanojo tuo metu dar labai brangų veidrodinį fotoaparatą, kainavusį visą jo atlyginimą. Išbandžiau ir padėjau į „spintą“, kol vyras nepradėjo raginti pasidomėti labiau.

Tuo metu buvo populiarūs įvairūs forumai kaip kad Supermama.lt.Prisijungiau prie šio forumo grupės pavadinimu „Mokomės fotografuoti“, kurioje buvo susibūrę puikaus meninio suvokimo žmonės. Šis būrelis paskatino mane profesionaliau gilintis į fotografijos pasaulį.Kelias, kurį nuėjau su tais žmonėmis, yra neįkainuojamas.

Vėliau lankiau kursus pas fotografą GintautąTrimaką, išmokiusį mane gilesnio žvilgsnio. Jis ragino į objektą pažvelgti kitaip.

Labiau pasinėrusi į fotografiją, nutariau padaryti vaikystės augalų nuotraukų seriją, atradau šlapio kolodijaus technologiją (XIX a. vid.). Norėjau gauti nuotrauką, kuri atrodytų kaip grafikos darbas ar botaninė iliustracija.

Analoginė fotografija labai populiari. Ar pagauta madingų tendencijų rinkotės tokį būdą, ar buvo dar ir kažkas kita, kas traukė sugrįžti prie tradicinės, daugelio fotografų pamėgtos technologijos?

Analoginė fotografija padeda iš karto išgauti tokį kadrą, kokį noriu, todėl nebereikia begalę laiko dirbti su programa „Photoshop“, kurios procese tarsi ištirpsta pabaiga. Be to, spalvų atsisakymas leidžia kitaip matyti realybę.

Koks jūsų mėgstamiausias žanras?

Mėgstamiausias žanras – gamtos ir architektūros fotografija. Man patinka ieškoti įdomių šviesos, formos elementų. Negaliu atsistebėti augalų, žiedų pavidalais, lapų gyslomis, susisukusiomis, kirminėlių apgraužtomis jų detalėmis. Nemėgstu netikrumo – tai lyg garsaus dizainerio kopija, pagaminta kažkur. O gamta yra tikra. Jos grožis begalinis ir nepakartojamas.

Meilę augalams paveldėjau iš tėvų. Pati turiu sodą, auginų daugybę tulpių, rožių ir kitų gėlių.

Gamtos fotografų yra nemažai. Tai daugeliui neišsemiamas kūrybos lobynas.

Sutinku, tai didelė erdvė saviraiškai. Šiai serijai rinkausi senovinę šlapio kolodijaus techniką – vaizdą artimą grafikai ir litografijai. Fotografuoju lėtuoju būdu ir kartu ieškau klasikinių, herbariumams būdingų kompozicijų.Pirmiausiai, aišku, svarbiausia šviesa, visame kame. Antra, reikia pamatyti giliau, suprasti, kokią žinutę nori perduoti. Profesinių pagrindų gali įgyti kiekvienas, meninio matymo – ne visada. Nuotrauka turi tapti ypatinga. Mano pasirinkta technologija atveria kitokio žvilgsnio perspektyvą. Medicinos studijos taip pat nenuėjo veltui – suteikėmokslinio pastabumo galimybę.

Įsimintiniausia patirtis su fotoaparatu.

Turiu dar visišku šviežumu „kvepiančią“ istoriją. Parodoms paruošti darbus – tai yra atspausdinti juos dideliu formatu analoginiu būdu man reikalingas didintuvas. O tokių prietaisų, prasidėjus  skaitmeniniam amžiui  pas mus sumažėjo ir prieinamas liko tik vienas ir tas pats periodiškai sugendantis.Todėl pradėjau ieškoti, kur tokį galėčiau įsigyti –teko važiuoti net kelis tūkstančius kilometrų parsivežti iš Vokietijos. Taigi nuo šiol turėsiu tamsųjį kambarį namuose, kur galėsiu spausdinti nuotraukas, o tai jau didžiulis palengvinimas.Apskritai su fotoaparatu susijusių istorijų man nutinka daug – rodos, likimo vingiai atveda griebtis naujų užduočių. Mano didžiausia svajonė yra patekti į Didžiosios Britanijos RHS (Royal HorticultureSociety) rengiamą gėlių ir meno mugę, kur konkursą laimėjusios fotografijos dalyvauja fotografijų parodoje. Meniniu požiūriu, galbūt nėra pats stipriausias konkursas, bet tai viena mano svajonių.

Kalbėjosi  Jurga Dirkstytė

Emilija Petrauskienė. Heracleum sosnowskyi sp. (barštis), 2018
Emilija Petrauskienė. Rožių sodas, spalis, 2018
Emilija Petrauskienė. Tulpė, balta, 2017

Emilija Petrauskienė. Crocus luteus (krokas, geltonas), 2018

Panašūs straipsniai

Aleksandras Ostašenkovas: Neįvardytas laikas

  2024 m. vasario 1 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo paroda „Neįvardyto laiko