Arcana Femina. 862-2
Ko labiausiai perpildytų technikos galimybių laikais siekia jaunas dabartinis fotografijos kūrėjas? Kiek stipriai jį slegia visoje Sovietų Sąjungoje buvę žymūs klasikinės lietuvių fotografijos autoritetai, o gal atvirkščiai – ragina grįžti prie senųjų kaimo fiksavimo tradicijų? Du savarankišką kūrybinį kelią jau pradėję fotografai – Matas Laužadis ir Arcanos Feminos pseudonimu pasivadinusi Samanta Matuizaitė – sutikosu žurnalo skaitytojais pasidalinti savo kūrybiniais ieškojimais.
Fotografas Matas Laužadis – Justino Vienožinskio menų fakulteto diplomantas, šiuo metu studijuojantis magistrantūrą Lietuvos Dailės akademijoje. Vaikinas dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, pleneruose, yra turėjęs penketą grupinių parodų, kuria trumpametražius filmus. Analoginę fotografiją naudojantis vaikinassu fotoaparatu atlieka įvairius technologinius bandymus ir fotografuoja peizažus bei kontrastingą miesto horizontą.
Arcanos Feminospseudonimu pasivadinusi Samanta Matuizaitė yra Vilniaus dizaino kolegijos diplomantė, toliau tęsianti magistrantūros studijas Dailės akademijoje. Mergina yra jau sudalyvavusi penkiolikoje parodų, iš kurių net septynios – personalios. Arcana Femina visuomenėje yra žinoma kaip LGBT aktyvistė. Vienas garsesnių autorės projektų „By the Way” („Beje”) – apie transeksualių asmenų patirtis.
Esate jauni menininkai, pradedate formuoti savo kūrybinę koncepciją. Papasakokite apie svarbiausius projektus. Kokiomis idėjomis, prasminiais akcentais juos remiate?
Matas Laužadis. Visa fotografija vystėsi kartu su analoginėsfotografijosatradimu, su kuria susipažinau bakalauro studijų metu. Ji paskatino mane ieškoti intriguojančių tikrovės pateikimo būdų ir labiau susitelkti proceso metu. Kartais išryškinęs juostą, išvystu atsitiktinį defektą, kurį išnaudoju kaip meninį nuoraukos sandą.
Dažniausiai fotografuoju architektūrą, peizažus ir grupines nuotraukas. Vienas pirmųjų mano projektų„Atstumtoji architektūra“ gimė viešint Portugalijoje, kai pagal Erasmus programą išvykau studijuoti įPorto politechnikos institutą.Čia aptikau itindaug senoviškų ir labai vertingų, tačiau ant mirties ribos boluojančių pastatų šalia spindinčių miesto dangoraižių – juos skyrė vos milimetro atstumas. Tas vaizdas koncentruotai įkūnijo paradoksų pilną socialinę tikrovę.
Kitas projektas – mano baigiamojobakalauro darbas „Informaciniame lauke sukauptos energijos fotografavimas“.Atlikdamas jį, fiksavau kintančius peizažus Lietuvos Raigardo slėnyje. Dariau ilgąją ekspoziciją visame dienos cikle naudodamas tamsinantį filtruką. Šis procesas truko nuo 8 valandos ryto iki 21 h.
Dėl pomėgio prisiminti praeitį, šventinių grupės akimirkų fiksavimas man teikia daug džiaugsmo – žmonės su entuziazmu atlieka grupinius performansus.
Dar viena mano vystyta fotografijos kryptis siejama su Pinholo kamera, kuria fotografavau save kaip objektą. Pusiau perlenkiau fotopopierių, ant vienos jo pusės užfiksavau savo pasirinktą vaizdinį, ant kitos save taip gaudamas vientisą kadrą.
Galima sakyti, kad mano nuotraukos yra tikrovės interpretacijos.
Arcana Femina.Mano santykį su fotografija paskatino noras užmegzti artimestį ryšį su aplinka, kurioje gyvenu. Ne tik stebėti, bet ir pastebėti kasdienius objektus ar įvykius, kurie masinio gražių, estetiškai patrauklių vaizdų vartojimo laikais praslysta pro skubančio žmogaus žvilgsnį.Mane taip vadinamieji unikumai, įnešantys į gyvenimą savitos atmosferos.Ko gero, man, kitaip nei žmogui, linkusiam „vartoti“ gražius vaizdus, patinka pastebėti nepatrauklius objektus ir kitaip juos pateikti. Žmonių suvokiamame pasaulyje egzistuoja riba, už kurios baigiasi jų matymo laukas. Darbais siekiu parodyti pilnesnį tikrovės vaizdą ir nubrėžti jam suvokiamą perspektyvą. Kiekvienas žmogus kuriame nors savo gyvenimo etape tai išgyvena ir gali tapatintis su savo siužetu.
Dėliodama savo patirtis per fotoaparato objektyvą aš atradau savo nišą – socialinę fotografiją. Socialines temas analizuoju ne tik kūryboje, bet ir realizuodama save žmogaus teisių aktyvizme. Dirbau Nacionalinėje LGBT* teisių organizacijoje – LGL, bendradarbiauju ir su kitomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis. Tiesioginis santykis su marginalizuotomis žmonių grupėmis man suteikė galimybę išgirsti įvairias patirtis. Vienas garsiausiai nuskambėjusių mano projektų – „By the Way” (liet. „Beje”) apie translyčių asmenų patirtis. Projekto gimimą paskatino mano geriausio draugo, JAV gyvenčio Lietuvio, kaip translyčio žmogaus, patirtis. Pažadėjau, kad aš padarysiu viską, kad mūsų visuoemenė taptų bent kažkiek pakantesnė. Projekto fotografijomis supažindinau visuomenę su septynių žmonių kasdienybe ir kylančiais sunkumais.
Kaip apibūdintumėte kodinį savo fotografijų „raktą“? Gal mėgstate naudoti kokius nors daiktus, ženklus ar laviruojate pamėgtais techniniais įpročiais?
Matas Laužadis. Nemėgstu kištis prie matomo vaizdo, tačiau man patinka manipuliuoti kameros galimybėmis – naudoti ryškumo zonos perstatymus, optikos kaitaliojimus ar kitus techninius sprendimus.
Arcana Femina.Stengiuosi savo darbuose išlaikyti estetinį vientisumą per simetriškus kompozicinius sprendimus, neapkraunant fotografijos bereikalingomis detalėmis. Esu susitelkusi į nespalvotą, grūdėtą, tamsią ir kontrastingą fotografiją. Visa tai kuria emocinę įtampą, pasąmoningą nuojautą apie kažko, pasislėpusio tarp pustoniųbuvimą. Pastaruoju metu plėtoju kūno santykio su žvilgsniu diskursą, tad kaip metaforą naudojųir atspindžius, veidrodžius – bet ką, kas galiausiai gražina žvilgsnį į nejaukią akistatą su pačiu savimi.
Klasikine prasme laikoma, kad fotografijos tikslas – fiksuoti realybę. Tačiau dabar daugelis fotografijų būna „surežisuotos“, be to, spėriai naudojama programa „Photoshop“. Tobulinant technologijų siūlomą spektrą, režisūrines galimybes ir šiuolaikiniam menui būdingą tarpdiscipliniškumą, fotografijos tampa panašios į paveikslus, o kartais – net į teatrą ar šokį, sakykime, būdamos dramatiškos, sodrios arba su judesį kuriančiais efektais. Kiek, jūsų manymu, fotografija gali įsileisti kitas meno šakas neprarasdama prigimties autentiškumo ir nenutoldama nuo tikrovės tikrumo vaizdo?
Matas Laužadis.Režisuoju nebent tiek, kiek sukomponuoju techninius dalykus. Kai kurių vaizdų niekaip nesurežisuosi, nes jų energetika pernelyg stipri. Fotografas turi išsaugoti visus jų niuansus ir gelmę… Kita vertus, jeigu turi labai aiškią viziją ir tiksliai žinai, ko nori, surežisuoti būna paprasčiau, kad netektų per ilgai laukti „to“ momento – „tos“ šviesos, „to“ rytos, „tos“ nakties meto.
Fotografuodami mes pasitelkiame visą techninę galią ir tai yra visiškai normalu. Tikrovę kuriame ne tokią, kokią matome, o tokią, kokią norime matyti.
Arcana Femina.Tai nulemia paties menininko požiūris į fotografiją. Anksčiau buvau kategoriškesnė šiais klausimais, tačiau pasinėrusi į platesnius ieškojimus, supratau, kad man fotografija tėra vienas iš raiškos būdų, kuris gali puikiai sugyventi su kitomis raiškomis ir kurti kažką naujo, neįprasto. Šiuo metu sau leidžiu manipuliuoti fotografija tiek, kiek mane įpareigoja plėtojamas konceptas. Iš vienos pusės žvelgiant, fotografo įsikišimas neišvengiamas, jau vien rakurso ar kitų techninių sprendimų pasirinkimas keičia ir patį fotografijos turinio supratimą. Tačiau aš įžvelgiu tame nemažai žavesio – galimybėje tuos pačius dalykus skirtingomis išraiškomis naujai interpretuoti ir sukurti papildomos erdvės paties žiūrovo interpretacijoms.
Ne paslaptis, kad visas lietuvių menas gimė iš lietuviško kaimo realybės, gamtos platumų. Koks jūsų, kaip jaunųjų menininkų santykis, su lietuvišku kaimu? Kiek Jūsų darbai disonuoja su lietuvių klasikų palikimu? Ar tai apskritai vyksta?
Matas Laužadis. Lietuviškas kaimas kol kas mylimas, bet tik tas, kuriame gyvenu pats – tai Mitkūnų kaimas. Esu vykdęs mažą projektėlį ir fotografavęs vieną tamsiame, sudegusiame name tarp suodžių gyvenantį kaimyną. Tai tikro atstumtojo likimas, kurį visi užmiršo. Šis žmogus gyvena juodajame pasaulio skliaute tikrąja šio žodžio prasme. Prieš fotografuojant teko pasiimti baterinį šviestuvą, kad bent šį tą matyčiau. Norėjau bent tokiu būdu įsijausti į Lietuvos fotografijos klasikų patirtį ir kartu patenkinti smalsumą. Kaip fotografui, man buvo įdomu analizuoti savo aplinką ir suprasti, kur aš gyvenu. Tačiau neturiu tos drąsos, kokią turėjo klasikai, prieidami labai arti su plačiakampiais objektyvais.
Yra klasikų, kurių fotografijos man nelabai įdomios. Jų nuotraukos pateikimas itin patrauklus, tačiau jos idėja man nėra aktuali. Vienas mano dėstytojas pasidalino žiniomis apie žymų fotografą, kuris fotografavo įspūdingus peizažus. Žvelgiant į jo fotografijas, beliko jomis gėrėtis, tačiau nuotrauka pasirodė visiškai kitaip sužinojus, kad tose vietovėse buvo nužudytos laisvo elgesio merginos… Šiandieninę fotografiją turi perskaityti kaip tekstą. Tai meno kryptis, kuri mane traukia labiau nei pati vaizdo estetika.
Arcana Femina. Fotografijos klasikai kaip antai Andre Kertesz ar kiti indikavo mano estetinį fotografijos suvokimą, kuris taip stipriai įsikėrojo, kad net ir atsargiai judėdama tarpdisciplininio meno link, jaučiu tą pirmapradę įtaką ir susižavėjimą. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad Lietuvos klasikai taip stipriai imponuoja mano dabartinėje kūryboje. Galbūt galėčiau išskirti Antaną Sutkų, kurio fotografijų sužavėta ir pati klajojau Vilniaus gatvėmis ar kaimelių takais. Taip gimė ne viena serija darbų. Tačiau šiuo metu kur kas daugiau įkvėpimo semiuosi iš šiuolaikinių menininkų, kurie geba nustebinti savo originalumu ir naujomis idėjomis.
Jurga Dirkstytė
J.Dirkstytė g.Skuode, baigusi VU filologijos fakultetą, žurnalui ,,Vyzdys” rašo kultūros ir kitomis temomis, gyvena Vilniuje.
Arcana Femina. 24
Arcana Femina. 41
Arcana Femina. 915
Matas Laužadis. Darius ir Rokas
